Gyvenimo skonis

✖ 16 ✖

-Kiaulė, šlykštynė... Valgyk mažiau, fu! -rėkia mama.

Ašaros rieda mano putliais žandais.

-Kas atsitiko? Šaldytuvas ištuštėjo? Šlykštu, negaliu žiūrėti į tave!

Išmetu ant balto kilimo šokoladinius ledus ir išbėgu iš namų. Bėgu taip, kaip dar niekada nebėgau. Nusiplėšiu nuo savęs džemperį, treningines kelnes. Nusimetu viską nuo savęs. Ašaros krenta ant viso kūno. Ima trūkti oro. Ima tempti kojas. Bet aš nenustoju bėgus...

Atmerkiu akis. Matau baltas lubas. Esu Gabrieliaus lovoje. Tai buvo tik sapnas. Pasižiūriu į savo pilvą. Nė vieno lašinio. Esu gyva vien vynu ir salotomis.

-Gabrieliau? Nemiegi?

-Mmmiegojau, -Gabrielius lėtai atmerkia akis.

Nusijuokiu ir palindus po kaldra imu jį kutenti. Gabrielius pabučiuoja mane.

-Kas vakar nutiko? Siaubingai skauda galvą, -Apžergiu jį kojomis.

-Neprisimeni? -nusijuokia,- Vakar prisilakei likerio. Išbėgai į gatvę pusnuogė. Gaudžiau tave visą naktį, tačiau tu vis bėgai nuo manęs. Staiga suklupai ant žolės ir užmigai. Nešiau tave atgal į namus kokius du kilometrus.

Visas veidas išraudonuoja.

-Buvo smagu, - paglosto Gabrielius mano skruostą.

-Velnias,  turiu grįžt namo! -iššoku iš lovos. Suvibruoja telefonas. Dvi neskaitytos žinutės. Pirmoji nuo Samantos: "Mano alkoholike, po dešimt minučių susitinkam coffee inn."

Antroji nuo Domo: "Myliu ir amžinai mylėsiu "

Išeinu iš Gabrieliaus namų.

-Į Akropolį, -pasigaunu taxi.

Kavinėje jau sėdi Samanta su Karoliu. Samanta ištiesia ranką ir ja patabaluoja. Iš tolo švyti vestuvinis žiedas su deimantu.

-Ak, sveikinu!- apkabinu Samantą su Karoliu.

-Po kelių dienų bus mūsų vestuvės. Abu pagalvojom, kad nėra ko laukt, - Karolis stipriai pabučiuoja Samantą į lūpas.

-Būsi pirmoji pamergė,- nusišypso Samė.

-Mum nereikia nieko dovanoti. Tik prašome tavęs išpildyti mūsų dviejų norą,-Karolis su Samanta susižvilkčioja.

-Per vestuves būsi pora su Domu. Jis mūsų geriausias draugas,-Karolio akys sužiba.

-Ką?

-Nereikės jokios dovanos. Tai tik diena su Domu.

-Aš.. Aš negaliu. Aš pora su Gabrielium. Be to, Domas kesinosi į Gabrieliaus gyvybę,- man ima drebėti rankos. Susinervinu.

-Prašau. Juk tai mūsų vestuvių diena. -Ach, aš pagalvosiu. Bet tai padarysiu vien dėl to, kad jus myliu, draugužiai,- sakau.

Į kavinę įžengia Domas. Su raudonais marškinėliais ir smėlio spalvos kelnėmis. Jo rankose šviesiai rožinių rožių puokštė.

-Daniela, ar sutinki su manimi eiti į Samantos ir Karolio vestuves, kaip pora? - Domas ištiesia rožių puokštę ir nusišypso kerinčia šypsena.

✖Rašykite nuomones, tikiuosi patiko :)✖