Gyvenimo skonis

✖14 ✖

-Domui buvo labai blogai, kai sužinojo, kad išvažiavai į New York'ą. Jis išgėrė kelis butelius tekilos ir suvartojo buteliuką migdomųjų. Stebuklas, kad jo širdis plaka, daktarai sako, kad ruoštumėmės laidotuvėms, -Luko veidas ištinęs nuo ašarų, o akys tapo raudonos spalvos.

Prieinu prie miegančio Domo. Atsigulu šalia jo ir susigraudinu.

-Domai, būk stiprus. Kovok už save, draugus, artimuosius. Tau pavyks, -pakšteliu lūpomis Domui į skruostą. Užmerkiu akis.

Laukiau visą naktį, kitą dieną, kitą naktį. Nenustojau tikėti, kad Domas pabus.

Ateina į palatą Gabrielius.

-Turi pailsėti. Tu pavargusi, reikia grįžti namo. Važiuokim pas mane, jei Domui pagerės, daktaras paskambins, -Gabrielius švelniai paima už rankos ir išveda iš palatos.

Gabrieliaus namuose nieko nėra. Koridorių ir kambarių sienos nudažytos balta spalva. Baldų spalva balta ir juoda. Tik ant sienų pakabinti paveikslai išsiskiria raudona ir mėlyna spalva. Pasileidžiu banguotus plaukus. Nusirengiu purviną baltą palaidinę ir odinį sijoną. Numetu rūbus ant grindų ir nuoga einu ties vonios kambariu. Paleidžiu vandenį tekėti ir įlipu į vonią. Į kambarį įžengia nuogas Gabrielius su dvejom raudono vyno taurėm. Jis atsisėda priešais mane ir ištiesia ranką su taure.

-Vyno?

-Vyno, - paimu taurę ir gurkšteliu.

-Kaip tu?

-Žinai, maniau mano gyvenimas bus kiek lengvesnis. Kartais būna taip sunku, jog norisi tiesiog atsigult ant grindų ir tyliai numirti.

Gabrieliaus skruostu nurieda mažytė ašara. Prisiglaudžiu prie jo ir nuvalau pirštu ašarą.

-Gabrieliau, pasakyk, kas negerai?

Jis nuleidžia galvą ir giliai įkvėpia.

-Nepastebėjai, kodėl namuose nieko nėra? Daniela, prieš mėnesį žuvo mano tėvai autoavarijoje. Likau visiškai vienas. Luko tėvai mane įsivaikino. Su Luku tapome kaip broliai. Esu be galo jam dėkingas.

Paglostau Gabrieliaus skruostą ir stipriai pabučiuoju jo putlias lūpas.

-Nepaliksiu tavęs vieno. Dabar tu mano gyvenimo džiaugsmas,- sušnabždu jam į ausį,- Viskas bus gerai. Mes turime vienas kitą. O dabar išspausk šypseną, -tariu.

Gabrielius pakelia galvą ir nusišypso. Staiga Suvibruoja telefonas. Pakeliu ragelį.

-Dane, Domas pabudo! Tai stebuklas, jis gyvas. Tuoj atvažiuosime pas tave. Kur esi? - pasigirsta Samantos balsas.

-Ak, tai puiki žinia. Esam pas Gabrielių. Žinute atsiųsiu adresą.

Po dešimties minučių pasigirsta skambutis į duris. Apsisukame vienu rankšluosčiu su Gabrielium ir atidarome duris. Priešais- Karolis, Domas ir Samanta.

-Domai, džiaugiuosi kad tau viskas gerai, -nusišypsau jam. Domas nė nepasuka akių į mane. Jis stikliniu žvilgsniu žiopso į Gabrielių.

-Aš tave užmušiu, -Domas puola ties Gabrielium ir rankomis apstveria kaklą.