Gyvenimo skonis

✖9✖

Sapnuoju, kad krentu, bet nėra nei viršaus, nei apačios, nei sienų, nei lubų. Jaučiu tik šaltį,o aplink-tamsa. Man taip baisu, kad noriu šaukti, bet kai praveriu burną, neišleidžiu nė garso. Klausiu savęs: jei vis krenti, krenti, bet nenukrenti, ar tai- kritimas?

Staiga tylą perskrodžia garsas- tylus mekenimas. Jis vis garsėja, kol virsta dalgio, smingančio į odą, smingančio į mane, džeržgesiu...

Ir pabundu. Žadintuvas blerbia gal dvidešimt minučių. Atsisėdu lovoje ir nusimetu antklodę. Nors kambaryje šalta, aš visa išpilta prakaito. Gerklė išdžiuvusi, mirštu iš troškulio, tarsi būčiau bėgusi ilgiausią maratoną. Apsižvalgau po kambarį. Akimirką viską regiu tarsi per miglą. Staiga viską prisimenu ir galvoje ima tvinksėti:vakarėlis, Domas, Samantos juokas, nikotinas...

Suskamba mano mobilusis,aš net pašoku. Žinutė nuo Domo.

"Aš lauke. Kur tu?"

Pamėginu atsistoti,ir kai man pagaliau pavyksta, taip susuka skrandį, kad drebančiomis kojomis nuskubu koridoriumi į vonios kambarį. Atrodo, kad tuoj apsivemsiu.

-Lįsk iš vonios, nebėra laiko.

Tai Domas. Jį įleido mama.

Kiek praveriu duris ir pamatau jį. Apsidžiaugiu jį matydama.

-Eime į kambarį,- paimu Domą už rankos ir užsirakiname mano kambary. Domas pabučiuoja mane. Mėgaujuosi jo artumu, Domo kūno šiluma. Atsiremiu į kažin kokį minkštą daiktą. Tai lova. Domas atbulas parkrinta ant jos,o aš atsigulu ant jo.

-Palauk,-sušnabžda Domas,- Tavo mama apačioje.

-Ša! Bučiuok mane!

Koridoriuje aidi balsai. Pakišu rankas po Domo marškiniais ir nuvelku per galvą. Imu bučiuoti jo kaklą. Jo oda saldi, atsiduoda braškių žele. Domo rankos slysta mano nugara žemyn iki pat sėdmenų.

-Samanta, į mokyklą staigiai,- mama pabeldi į duris.

-Velnias!- sušnabždu ir išeiname iš kambario.

-Šiąnakt nakvosime pas draugę Laurą, norėtum kartu?,-priduria mama.

-Ne. Pasikviesiu Samantą, kad pernakvotų kartu.

-Gerai, na skubinkitės!

Išeiname iš namų.

-Užsuk pas mane naktį,-tariu Domui.

Jis nusišypso:

-Būtinai. Atvažiuosiu apie dešimtą.

✖PO PAMOKŲ ✖

-Na? Nerviniesi?- Samanta pakelia vieną koją ir pamosikuoja ja pirmyn atgal, grožėdamasi batais, kuriuos ką tik nušvilpė iš mano spintos.

Jau išlenkiau keturis stikliukus degtinės tikėdamasi, kad apsiraminsiu. Virš manęs mirksi ir liejasi šviesos.

Su Domu susitinkame prie ežero dešimtą valandą vakaro. Dangus visas giedras ir juodas.

Nusitengus imu bėgt nuo jo tilteliu. Domas pagauna mane,apgaubia rankomis ir šokame į vandenį.

-A! Šalta!,- nusijuokiu.

-Atplauk čia,- ranka parodo į save.

Plaukdama dar niekada nesijaučiau tokia gyva. Nuogu kūnu žymiai maloniau plaukioti nei su maudymuku. Mūsų krūtinės susiglaudžia. Lūpos susilieja.

-Lipkim, sušąlsi,-Domas aptaško vandeniu mano plaukus.

-Nė nebandyk,- visą vandenį taškau jam į veidą. Domas užsikelia mane ant rankų lyg nuotaką ir išneša iš vandens.