Gyvenimo skonis

✖15 ✖

Domas kumščiu trenkia Gabrieliui per veidą. Šis parkrenta ant grindų.

-Neketinu su tavimi mūštis vien dėl to, kad tu Danielai rūpi, -Gabrielius taria.

-Tai tu ją atėmei iš manęs, dėl tavo kaltės mano gyvenimas sugriuvo, -Domas paima Gabrielių rankomis.

-Domai, lauk iš namų. Nenoriu tavęs akyse matyti,- pribėgu prie Gabrieliaus ir priglaudžiu jo galvą prie krūtinės.

-Daniela...-Domas sukukčioja.

-Išeik, -rėžiu.

Domas trenkia durimis ir išeina.

-Atnešiu ledo, -Samanta taria ir palieka mus dviese.

Padedu Gabrieliaus ranką sau ant pečių ir nuvedu ties sofa. Samanta tiesia ranką su ledu. Pridedu ledą ties Gabrieliaus akimi.

-Tu neprivalai man būt tokia gera, -Gabrielius išspaudžia šypseną.

-Tu neprivalėjai taip dėl manęs aukotis.

-Pagaminsiu ko užvalgyt, jūs alkani po skrydžio? -Samanta užsivelka prijuostę.

-Mes išbadėję, -nusijuokiu.

Įjungiu televizorių. Paguldau Gabrielių ant sofos ir apkloju pūkine paklode.

-Einu padėsiu Samei, ji ne kokia konditerė. Nepražūsi?

-Paskubėk, nemanau kad ilgai išbūsiu be tavęs, - Gabrielius sarkastiškai nusijuokia.

Įėjus į virtuvę pamatau Samantą bepilant raudoną vyną.

-Kas čia buvo? -tariu.

-Ak, Daniela, negerai, kad Domui pasakei nenorinti jo matyti. Jis dėl tavęs į ligoninę atsigulė ir komoje gulėjo septynias dienas.

-O ką turėjau daryti? Jis vos Gabrieliaus nenužudė!

-Bet suprask ir jį. Jis beprotiškai tave myli. Žinau, kad ir tu jį myli,-Samanta ištraukia batono riekę ir užtepa ant jos sviestą.

-Mylėjau. Mylėjau būdama apsvaigus. Bet dabar,kai mano gyvenime pasirodė Gabrielius, supratau koks Domas kvailys.

-Juk supranti,kad Domas pamišęs dėl tavęs ir taip lengvai nepaleis?-Samanta ant sumuštinio uždeda salotos lapą, sūrio riekę ir kumpio gabalėlį.

-Žinau, kad jam sunku, bet jis turi mane paleist. Aš jo niekada nebemylėsiu.

Staiga prie durų sublerbia skambutis. Atidarau duris. Priešais mane stovi Karolis.

-Ar Gabrielių sumušt atėjai?- rėžiu.

-Ne. Bet prašau tavęs važiuot kartu,- Karolis nuoširdžiai nusišypsoja.

-Tuoj,- nubėgu pas Gabrielių į lovą.

-Ar gerai jauties? Turiu eiti, -paglostau jo vešlius auksinius plaukus.

-Nepražūsiu, tau reikia pailsėti,- pabučiuoja man į lūpas. Nenoriai atsitraukiu. Užsivelku baltus Gabrieliaus marškinius ir pilkos spalvos treningines kelnes. Išeinu. Įsėdu į Karolio mašiną.

-Kas nutiko? -pasitaisau marškinius.

-Šiandien pasipiršiu Samantai, padėsi man?

-Pirmiausia tau reikės daug rožių... -džiaugsmo kupina imu klot viską.

-Išvesiu Samantą, o tu viską paruošk,- nusišypsau.

-Ok.

Grįžtu į Gabrieliaus namus.

-Same, gal galėtum mus palikti vienus? Matau, kad Gabrieliui nekaip.

-Ak, žinoma,- Susikrimtusi išeina iš namo. Po kelių minučių įžengia į namą Karolis su maišu maisto, puokštėmis ir dėžute su žiedu.

-Duok čia, galiu pamerkti ant stalo, -puolu ties raudonom rožėm. Išdelioju jas po visą kambarį. Gabrielius uždega žvakes.

-Bus žymiai romantiškiau, -nusišypso. Gabrielius prisiglaudžia mane prie krūtinės, apgaubia rankomis liemenį ir pradeda judėti valso ritmu. Sukamės lėtai žvakių šviesoje, kol Karolis įžengia su keptuve ir dvejom lėkštėm.

-Romantikai, čia juk aš bandau pasipiršti, -Karolis į lėkštes įdeda apskrudusius makaronus. Juos šiek tiek apipila raudonu vynu.

-Samanta jau atvažiuoja,-Karolio rankos ima drebėti.

-Ji sutiks, -Gabrielius paguodžia. Staiga prie durų suskamba skambutis. Atidarau duris.

-Užeik, -pabučiuoju jai į skruostą. Gabrielius paleidžia tylią muziką. Samanta išvydusi rožes ,žvakes, stalą su vakariene ir Karolį puola jam į glėbį ir karštai pabučiuoja. Karolis atsiklaupia ant vieno kelio ir iš švarko kišenės išsitraukia dėžutę su žiedu.

-Mylimoji, ar tekėsi už manęs?