Girl Without a Past ×Book 1× (Z.M.)

3. Svečiai

3.

"SVEČIAI"

*Milos akimis*

Po poros valandų, mamai paruošus vakarienę, netrukus sulaukėme ir skambučio į duris. Prieš tai vis spėliojau, kas bus tie svečiai, tačiau mama nieko nepasakojo.

Pravėriau duris ir aiktelėjau. Čia stovėjo maždaug mano mamos amžiaus moteris ir Zayn. Taip, tai tikrai jis.

- Sveiki, ponia Malik. - šyptelėjo mano mama, kuri stovėjo už manęs.

- Ak, vadinkit mane Trisha, juk būsime kaimynės. O štai čia mano sūnus Zayn. - šyptelėjo moteris.

- Labai malonu. Užeikite vidun. - mano mama dirstelėjo į mane. - Mieloji, ar viskas gerai?

Sugavau Zayn žvilgsnį ir tiesiog linktelėjau.

- Aš trumpam atsiprašysiu, mama. - tariau ir užbėgau laiptais į savo kambarį.

Po galais... Pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje. Tas vaikinas mano kaimynas? Tai jau viršūnė! Kodėl jis man to nepasakė?

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

- Išlik rami, Mila. - sumurmėjau žvelgdama į veidrodį.

Pravėriau kambario duris ir aiktelėjau, kai priešais save išvydau juodaplaukį. Jis buvo ranka pasirėmęs į sieną.

- Ką čia veiki? - susiraukiau.

- Tavo mama prašė tave pakviesti. - trūktelėjo pečiais.

Pavarčiau akis. Labai protinga, mama.

- Tai eime. - žengiau į koridorių uždarydama kambario duris už savęs.

Tą akimirką atsidūriau labai arti juodaplaukio. Beveik jaučiau jo kvėpavimą ant savęs. Mano širdis ėmė plakti tankiau.

- Atrodo, būsime kaimynais, lėlyte. - išsišiepė vaikinas.

- Nevadink manęs taip. - pyktelėjau ir kiek pastūmiau jį, kad galėčiau praeiti.

Zayn sugavo mano ranką ir aš greitai atsidūriau jo glėbyje. Kiek išsigandau.

- Vadinsiu tave taip kaip tik noriu. Man nėra jokių taisyklių, lėlyte. - sušnabždėjo man prie ausies.

Tuomet vaikinas paleido mane ir aš stebėjau jį kiek sutrikusi. Kas per velnias čia buvo?

- Vaikai, vakarienė šąla! Kur jūs taip ilgai? - šūktelėjo mano mama.

Papurčiau galvą ir nulipau laiptais žemyn. Zayn atsekė paskui mane. Mama klausiamai žvilgtelėjo į mane, aš tik šyptelėjau.

Susėdome prie stalo. Kaip bebūtų keista, Zayn sėdėjo šalia manęs, o mūsų mamos kitapus stalo. Mums bevalgant vystėsi ir pokalbiai. Trisha labai maloni moteris. Neabejoju, kad Zayn ji labai myli ir yra gal netgi kiek jam per gera.

Netikėtai po stalu pajaučiau kažką ant savo kelėno. Įsitempiau ir nežymiai pasisukau į Zayn pusę. Šis besišypsodamas stebėjo mūsų mamas. Neramiai pasimuisčiau, kai vaikino ranka kiek pakilo. Po galais, jis nevaldo savo rankų ar tyčia taip elgiasi?

- Zayn... - sušnabždėjau.

Jo veriantis žvilgsnis atrodė tuoj pradegins manyje skylę. Kelias akimirkas negalėjau atitraukti akių nuo jo tamsių akių. Kas man pasidarė?

- Sara, tu tik pažiūrėk, kaip gražiai atrodo mūsų vaikai. - ponios Malik balsas išblaškė mano mintis.

Nuraudau, kai supratau ką ji pasakė.

- Mama. - tarė Zayn.

Atrodo jam nelabai patiko tokia replika. Tačiau jo ranka dar labiau pakilo. Pasimuisčiau. Jaučiau kaistant skruostus.

- Mielasis, neabejoju, kad Mila puiki mergina, ar ne, Sara? - Trisha norėjo pasitikslinti.

- Tiesa. Mila, papasakok apie savo pasiekimus meno srityje. - pasiūlė mama.

Pajutau Zayn žvilgsnį ant savęs. Jis, tarsi susidomėjo. Oi, koks mėšlas...

- Nereikia, mama. Tai menkniekis. - šyptelėjau.

- Visai ne. - papurtė galvą ir ėmė pasakoti apie mano pasiekimus.

Zayn ranka dar kiek pakilo, jau po plona suknelės medžiaga ir staiga spustelėjo mano koją. Pašokau nuo kėdės. Mudviejų mamos žvilgtelėjo į mus.

- Atsiprašysiu. - greitai tariau ir nuėjau į koridorių.

Giliai kvėpavau. Jis tikriausiai nori mane pribaigti...

Girdėjau pokalbį svetainėje.

- Zayn, mielasis, ką manai apie Milą? - paklausė jo mama.

Neabejoju, kad mano mamai ši situacija patiko. Ji visada norėjo išrinkti man gerą vaikiną. Tik vargu ar Zayn toks...

- Ji graži ir protinga. - nusijuokė Zayn.

Palaukit, ką?! Toks vaizdas, kad čia kokios piršlybos!

- Tuomet būk geras, nueik pažiūrėti kas nutiko tai mergaitei. - jo mama buvo tikrai maloni, bet to jau per daug.

Užbėgau laiptais į viršų, užsidariau savo kambaryje. Po kelių minučių durys prasivėrė. O jau maniau, kad jis neišdrįs čia ateiti.

- Ar tavęs niekas nemokė belstis? - suirzau.

Vaikinas prunkštelėjo ir uždarė duris. Patempiau savo suknelę kiek žemiau. Kodėl turėjau rengtis būtent ją? Sugavau juodaplaukio žvilgsnį.

- Nustok ryti mane akimis! - pasipiktinau.

- Atsiprašau, ką? - jis kilstelėjo antakius.

Jo veide žaidė keista šypsenėlė, kuri tikrai nekėlė jokio pasitikėjimo. Jis žengtelėjo porą žingsnių arčiau manęs. Kadangi sėdėjau ant savo lovos, man kaip ir nebuvo kur trauktis. Vaikinas visiškai priartėjo prie manęs.

- Ko tau reikia? - mano balsas kiek drebėjo.

Jis tylėjo. Jo akys kiaurai permatė mane. Staiga buvau priversta atsigulti ant lovos, kai jis pakibo virš manęs. Mano širdis nevaldomai daužėsi krūtinėje. Koks mėšlas...

Štai ir nauja dalis! Lauksiu jūsų nuomonių ir vote! :)

Autorė