Girl Without a Past ×Book 1× (Z.M.)

25. Abejonės

25.

"ABEJONĖS"

*Milos akimis*

Išėjau iš sandėliuko, nes išgirdau šūvį. Nežinau kodėl, bet iš karto pagalvojau apie Zayn, bijojau dėl jo. Tačiau pasigailėjau išėjusi...

Spėjau tik suklykti, kai pajutau peilio ašmenis smengant tiesiai man į pilvą. Mano akys susitiko su tamsiomis kaip anglis akimis ir aš rankomis suėmiau įsmeigtą peilį.

- Gražuole, gero tau kelio į pragarą. - nusijuokė Tyler ir paliko mane.

Jis tiesiog dingo man iš akių, kai siena nuslydau ant medinių grindų. Žinojau, kad negalima ištraukti peilio, nes taip greičiau nukraujuočiau, todėl tik stengiausi užspausti žaizdą ir sulaikyti kraujo tekėjimą.

- Mila! - išgirdau Zayn riksmą.

Vargiai pasukau galvą į jo pusę, kai jis puolė prie manęs. Mačiau, kad jis buvo sumišęs ir kiek išsigandęs, gal netgi supykęs.

Juodaplaukis nusirengė savo marškinėlius ir prispaudė juos man prie žaizdos. Inkštelėjau.

- Vis tiek reikės jį ištraukti, juk gali kuo nors užsikrėsti. - su šiokiu tokiu skausmu pažvelgė man į akis.

Viena ranka suėmė peilį, o kita spaudė marškinėlius prie žaizdos. Lėtai linktelėjau jam pritardama. Visai nepagalvojau apie tikimybę, velniai žino kuo, užkrėsti žaizdą.

Zayn gavęs mano leidimą galiausiai truktelėjo peilį ir aš vėl suinkščiau. Skausmas buvo nepakenčiamas. Puikiai žinojau, kad man reikia į ligoninę, tačiau kaip tuomet reikėtų paaiškinti visą šią situaciją?

- Ar labai skauda? - juodaplaukis žvelgė į mane.

Linktelėjau. Tą akimirką pastebėjau įdrėskimą jo rankoje.

- Tave sužeidė. - ištariau.

- Tai tik įbrėžimas. - sumurmėjo. - Spėju tau atsistoti bus sunku, ar ne?

Apsvarsčiusi visas galimybes, kas nutiktų jei bandyčiau stotis, nusprendžiau, kad geriau pačiai nesijudinti.

- Nenoriu jausti skausmo. - trumpai atsakiau.

- Bet tau reikia į ligoninę. - susiraukė.

- Ne! - užprotestavau. - Kaip reikėtų viską paaiškinti?

- Man nusispjaut kaip, aš nepaliksiu tavęs čia nukraujuoti. - vaikinukas pakėlė mane nuo grindų nuotakos stiliumi.

- Zayn, ką tu darai?! - sutrikau.

- Vežu tave į ligoninę. Neketinu daugiau rizikuoti. - sumurmėjo.

Nespėjau nei sureaguoti kaip greitai buvome laiptų apačioje ir Zayn nunešė mane į savo automobilį, paguldė ant galinių sėdynių.

- Tik laikyk užspaudusi žaizdą ir neprarask sąmonės, gerai? - jis žiūrėjo į mane.

Palinksėjau ir pasinaudojusi proga, kad jis taip arti manęs, tumpai sujungiau mūsų lūpas. Jaučiau vaikino nuostabą, tačiau jis man atsakė. Kai atsitraukiau jis šypsojosi.

- Už ką tai? - kilstelėjo antakį.

- Tam kartui, kad viskas pasisektų. - nusišypsojau pusę lūpų.

Tačiau mintyse galvojau, kad tai gali būti ir paskutinis kartas, kai jį bučiuoju... Zayn marškinėliai jau buvo permirkę mano krauju ir jis net nesiliovė veržtis toliau. Visgi, taip pat negaliu pažadėti juodaplaukiui, kad išliksiu nepraradusi sąmonės, kai netekau tiek kraujo.

Mačiau kai Zayn užtrenkė dureles ir nuo keleivio sėdynės pasiėmė juodą maikę ir ją greitai apsivilko. Galiausiai užvedė variklį ir pajudėjome į kelią.

Stebėjau langą. Zayn kartas nuo karto atsisukdavo patikrinti kaip aš. Tačiau blogiausia buvo tai, kad net pati nejausdama užmerkiau akis. Girdėjau tik Zayn balsą kažkur toli...

Lyg per miglą mačiau tai, ko spėju neturėčiau žinoti ar bent jau prisiminti... Tarsi sapnavau arba tai buvo labai ryškūs prisiminimai iš praeities.

Prieš akis iškilo Zayn atvaizdas. Ta lemtingoji akimirka, kai aš jam... Palaukit, neatsidaviau? Jis manimi pasinaudojo? Negali būti...

Mačiau ir Tyler. Kaip supratau, buvau jo geriausia šokėja ar tiesiog žaisliukas ir kai jis sužinojo apie mano santykius su Zayn, velniškai supyko. Štai dėl ko jis nori mano mirties? Kaip tame posakyje, "Jei nebūsi mano, tai nebūsi niekieno". Velnias, kuo aš tokia svarbi šiai mafijos daliai? Išvis, kaip aš sugebėjau šitaip į ją įsipainioti?

Nubudau dėl veriančio skausmo pašonėje. Apsidairiau ir supratau, kad esu ligoninės palatoje. Vis dėlto, Zayn pasiekė savo tikslą ir mane čia atgabeno. Kalbant apie jį...

Pasukusi galvą pastebėjau vaikinuką sukritusį į kėdę, jis miegojo. Po galais, nejau Tyler anksčiau buvo teisus, kai sakė, kad nepažįstu tikrojo Zayn? Dievaži, kaip turėčiau į tai reaguoti?

Juodaplaukis pasimuistė ir pramerkė akis, apsimiegojęs pažvelgė į mane.

- Nubudai. - šyptelėjo. - Kaip jautiesi?

- Skauda visą šoną, bet išgyvensiu. - šyptelėjau pusę lūpų.

Zayn kiek susiraukė.

- Tikriausiai nuskausminamieji nėra labai stiprūs. - tarė.

- Ir nereikia, nuo vaistų man norisi tik miegoti. - prisiminiau.

Jis linktelėjo.

- Kur Tyler? - vis dėlto paklausiau.

- Mano draugai jo jau ieško. - trumpai paaiškino.

- Gerai... - atsidusau.

- Ar kažkas ne taip? - susiraukė žvelgdamas į mane.

- Man atrodo, kad kažką prisiminiau. - pakėliau akis į jį.

Tą akimirką, kai mūsų žvilgsniai susidūrė, negalėjau galvoti apie tai, kas nutiko praeityje. Juk tai praeitis, tiesa? Dabar viskas kitaip. Negaliu klysti, o gal galiu?

*****
Tai ar Mila papasakos Zayn'ui ką prisiminė? Kodėl Mila tokia pavojinga Tyler'iui? Kokią paslaptį slepia tas raktas? Ir koks bus Zayn'o likimas?
Labai norėčiau sulaukti daugiau išsamių nuomonių & votes. Būtų labai šaunu! ;)
Dėkoju tiems, kas skaitot. :)
Taip pat paskaitykite ir kitas mano keliamas istorijas, joms trūksta šiek tiek jūsų susidomėjimo. ;)

Autorė