Girl Without a Past ×Book 1× (Z.M.)

12. Romantika?

12.

"ROMANTIKA?"

*Zayn akimis*

Mano plano dalis nebuvo įbauginti merginą ar juolabiau pradėti su ja kažkokį romaną, tačiau atrodo, kad likimas tyčiojasi iš manęs...

Baigęs su mergina, palikau ją išvargusią pamiegoti. Pats nupėdinau į vonią ir palindau po greitu dušu. Susitvarkiau ir atsistojau priešais veidrodį. Prieš akis pralėkė keli vaizdai iš vaikystės. Visgi koks silpnas aš esu...

Papurčiau galvą ir grįžau į kambarį. Mila vis dar miegojo, tad prigriebiau savo dar drėgnus marškinėlius ir apsivilkęs juos, išėjau į koridorių. Žvilgtelėjau į mobilų ir radau praleistą skambutį nuo Tyler. Velnias... Perskambinau jam.

- Ko nors reikėjo? - iš karto paklausiau, vos jis atsiliepė.

- Kokį žaidimą tu žaidi, Malik? - tarė šis.

- Apie ką tu kalbi? - susiraukiau.

- Tu gal tyčiojiesi?

- Aš tikrai nesuprantu... Kas nutiko?

- Kodėl nesakei, kad gyveni šalia Milos Walder? - pareiškė.

Prunkštelėjau. Štai apie ką jis...

- Nemaniau, kad tai būtina. - paprastai atsakiau.

- Žinai, tokiu atveju tau turėtų užtekti ir kelių savaičių tam reikalui, Malik. - nusijuokė.

- Ką?! Po velnių, nenusišnekėk, Tyler. - sumišau.

- Dirbk, Malik, o ne žaisk žaidimus. - jis padėjo ragelį.

Kas per velnias? Kokius dar žaidimus? Jis ką, mane gal seka?

Nuvijau mintis šalin ir nusileidau į kavinukę. Užsakiau maisto į kambarį ir grįžau į jį. Vos man atėjus pastebėjau, kad Mila jau prasibudo. Kaip tik tada suskambo ir jos mobilusis.

- Klausau, mama. - greitai atsiliepė ji.

Sukrizenau. Įdomu kaip ji pasiaiškins. Vis dėlto priėjau arčiau jos ir klestelėjau ant lovos.

- Mama, man viskas gerai. Ne, aš su Zayn.

Kilstelėjau antakius, kai ji žiūrėjo į mane ir paminėjo mano vardą. Mačiau kaip ji pati susiraukė. Taigi pagriebiau mobilų iš jos rankos.

- Zayn! - suklykė ji.

Aš tik mirktelėjau jai.

- Labas vakaras, ponia Walder. - mielai tariau.

- Oh, Zayn, kodėl taip vėlai išsivežei Milą? - paklausė.

- Ponia, nesijaudinkit. Mes tiesiog pakliuvome į audrą, tad sustojome pernakvoti motelyje. - paaiškinau.

- Na gerai, bet ryte būtinai parvežk mano mergaitę namo. - Milos mama tikrai per daug ja rūpinasi.

- Gerai. Labos nakties.

- Labanakt, Zayn. - ji padėjo ragelį.

- Koks tu melagis! - Mila metė į mane pagalvėlę.

Sugavau ją ir numečiau jos mobilų ant lovos. Nusijuokiau.

- Kodėl melagis? Tavo laimė, kad nepasakojau jai kas čia įvyko, lėlyte. - sukrizenau.

Mergina nuraudo.

- Vis tiek tu melavai. Mes nepapuolėme į audrą. Net nevažiavome į ją. - prunkštelėjo.

- Galbūt. - pamečiau pagalvėlę ant lovos.

Nusirengiau marškinėlius ir grįžau prie Milos. Ši įsitempė.

- Nesijaudink, nieko nedarysiu. - nusijuokiau.

Mergina atsipalaidavo ir žvelgė į mane. Aš tuo tarpu bandžiau sudėlioti mintis po pokalbio su Tyler. Po galais, iš kur jis sužinojo, kad Mila mano kaimynė?

- Ar galiu kai ko tavęs paklausti? - pratarė lėlytė.

- Klausk. - trūktelėjau pečiais.

- Kodėl man užsiminus apie tavo praeitį visad pakeiti temą? - ji žiūrėjo tiesiai į mane.

- Kodėl tau tai šitaip rūpi? - susiraukiau.

- Tiesiog įdomu.

Atsidusau.

- Sakykime, kad nenoriu to prisiminti. Tai nėra vienas iš gražiausių mano prisiminimų. - atsakiau.

Mačiau kaip merginos išraiška pasikeitė, tarsi jai būtų manęs gaila. Velnias, nekenčiu kai manęs gailisi...

Mintis nutraukė beldimas į duris. Pakilau iš lovos ir nuėjau jų atidaryti. Už durų stovėjo mergina su kambarinės apranga bei maistu ant padėklo.

- Ačiū. Viską užrašykit Malik pavarde. - tariau perimdamas padėklą.

Mergina linktelėjo ir dingo koridoriuje.

- Nori valgyti? - atsisukau į Milą, kai uždariau duris.

- Žinoma. - šyptelėjo.

Priėjau prie lovos ir padėjau padėklą bei atsisėdau šalia Milos. Žiūrėjau ką pirmiausiai išsirinks mergina ir atrodo, mano mintys manęs neapgavo. Ji pasiėmė vynuogių kekę ir pradėjo jas valgyti. Nusišypsojau.

- Ko šypsaisi? - lėlytė žvilgtelėjo į mane.

- Tiesiog nuspėjau, kad valgysi vynuoges. - atsakiau.

Mergina kiek nuraudo. Paėmiau vieną braškę ir atsukau į Milą.

- Išsižiok.

Ji padarė kaip ir prašiau. Keista, kad šis veiksmas taip žavi. Tačiau nustebau, kai lėlytė pakartojo mano veiksmus man. Visgi aš iššūkį priėmiau.

Stebėjau jos akis, kai ji įdėjo vynuogę man į burną. Ji švelniai nuraudo, spėju, kad nelabai suvokė ką daro.

- Aš nežinau kodėl tai padariau. - ištarė.

Taigi, aš buvau teisus. Šyptelėjau ir įdėjau dar vieną braškę į jos burną.

- Žodžių nereikia, lėlyte, nebent tik šito... - prisilenkiau prie jos ir suliečiau mūsų lūpas.

Ar tai kartais nevadinama romantika? Ir jei atvirai, nuo kada man tai būdinga?

Taigi taigi, kas čia vyksta? Nejau Zayn įprato prie Milos ir pats nesuprasdamas elgiasi kitaip?
Nuomonių & vote. Tikrai pasigedau jūsų nuomonių! :')

Autorė