Girl Without a Past ×Book 1× (Z.M.)

15. Avarija

15.

"AVARIJA"

*Milos akimis*

Neilgai trukus Zayn atvežė mane į reikiamą vietą. Išlipau iš automobilio, ketinau apsižvalgyti.

- Ir ką tu nori prisiminti? - vaikino balsas nuskambėjęs visai šalia, kiek mane išgąsdino.

Pažvelgiau į juodaplaukį, kuris prisidegė cigaretę ir įtraukė dūmų. Jo akis slėpė akiniai nuo saulės.

- Savo gyvenimą. - trumpai atsakiau.

Toliau žvalgiausi aplinkui. Čia buvo tiltas. Tikriausiai tuomet nesuvaldžiau automobilio šioje vietoje...

Atsidusau ir alkūnėmis pasirėmiau į turėklus, žvelgiau į vandenį apačioje tilto. Mano pastangos beviltiškos. Nesugebėsiu visko prisiminti.

Vaikinukas prisiartino prie manęs ir taip pat žiūrėjo į tamsų vandenį. Jame net nesimatė dugno.

- Kas jei pasakyčiau, kad galiu padėti tau prisiminti? - prabilo vaikinas.

- Kaip? - susiraukiau.

- Juk pažįstu Will, todėl manau, kad turime ir daugiau bendrų pažįstamų. - paprastai atsakė.

Pažvelgiau į Zayn. Ar galiu juo pasitikėti? Išvis, ar turėčiau priimti jo pagalbą?

- Iš kur man žinoti, kad nemeluoji? - kilstelėjau antakį.

- Kokia man iš to nauda? - atsakė klausimu.

Atsidusau. Gal jis ir teisus. Tikriausiai dabar mano problema ta, kad nebemoku pasitikėti žmonėmis.

- Jei jau man padėsi, tai kaip aš galėsiu atsilyginti tau? - paklausiau.

Kelias minutes jis galvojo. Tuomet pirštu parodė į grandinėlę ant mano kaklo.

- Norėsiu šito. - tarė.

Susiraukiau.

- Kam tau ji?

- Man reikia to rakto, jis naudingas.

Sutrikau. Niekada nežinojau, kad nešioju kažkuo vertingą daiktą.

- Kuo jis toks naudingas? - kilstelėjau antakį.

- Sakykime, kad dėl to ant kortos pastatyta mano gyvybė. - rimtai atsakė.

Aiktelėjau.

- Kaip tai suprasti? Tu įsivėlęs į kažką nelegalaus? - ėmiau klausinėti.

- Tai ne tavo reikalas. - atšovė numesdamas nuorūką.

Pyktelėjau. Jei jau tas daiktas jam toks reikalingas, kodėl jis negali man visko normaliai paaiškinti?

- Padarom taip. Dabar tu sėsi prie vairo ir šiek tiek pavairuosi. - pakeitė temą.

- Kam to reikia? - pasimečiau.

Po tos avarijos daugiau nebesėdau už vairo. Visą laiką mane slėgė kaltės ir baimės jausmas.

- Nori prisiminti?

Tik linktelėjau.

- Tuomet klausyk manęs ir sėsk prie vairo. - pareiškė.

Ar turiu kokią kitą išeitį? Tikriausiai, kad ne.

Paklausiau Zayn ir įsėdau į jo automobilį. Jis pats įsėdo į keleivio vietą šalia manęs.

- Ko lauki? Užvesk automobilį ir važiuok. - jis žvelgė į mane.

Širdis kiek suspurdo. Nerimavau. Mano pasamonė kurstė baimę.

Užkūriau variklį ir kiek drebančias rankas uždėjau ant vairo.

- Giliai ir ramiai kvėpuok. Prisimink ką darei tą lemtingą naktį... - kalbėjo Zayn.

Jo ramus balso tonas šiek tiek mane ramino. Keista, bet jaučiausi saugesnė, kai jis čia - šalia manęs.

Išvairavau automobilį iš aikštelės ir pajudėjau link tilto. Kvėpavimas padažnėjo, kai atmintyje iškilo tos nakties vaizdas. Iš baimės spustelėjau greičio pedalą. Tiltą kaip mat pralėkiau ir išsiveržiau į platų kelią.

Paskutinis regėtas vaizdas iškilo prieš akis... Mano draugai, apgirtę kaip ir aš, dainavo dainas kartu su radijumi. Net nesuprantu kodėl buvau tokia kvaila ir sėdau prie vairo neblaivi. Džiugias akimirkas nutraukė akinantys žibintai ir staigus posūkis. Pamenu, automobilis susimėtė ir ėmė slysti, nuo lietaus tapusiu šlapiu, asfaltu...

- Mila! Po velnių, stabdyk! - suriko Zayn.

Atsipeikėjau iš ką tik patirto košmaro ir nuspaudžiau stabdžius prieš mums spėjant susidurti su medžiu. Adrenalinas susimaišęs su baime užplūdo mane visą. Pažvelgiau į Zayn, kuris spėju, dėkojo Dievui, kad liko gyvas.

- Po galais, kas tai buvo? Galėjai mus ir užmušti. - dėbtelėjo į mane.

- Tai buvo tavo mintis. - priminiau.

Išlipau iš automobilio. Nenorėjau daugiau jame sėdėti ir kelti sau dar didesnio streso. Juodaplaukis pasekė mano pavyzdžiu ir taip pat išlipo lauk.

- Gerai, aš pats kaltas. Bet ar tai padėjo? - jis žvelgė į mane.

- Kažkiek. - linktelėjau. - Prisiminiau avariją. Visi buvome girti, vargu ar kuriam nors iš mūsų rūpėjo kaip grįšime namo. - susirūpinau.

- Ei, pameni, tu nesi dėl to kalta. - juodaplaukio pirštai suėmė mano smakrą ir kilstelėjo, kad žiūrėčiau į jį.

- Kodėl tu taip elgiesi? - paklausiau.

- Kaip? - sutriko.

- Skatini mane mąstyti pozityviai. - tariau.

Vaikinukas sukrizeno.

- Tu dar per jauna, kad nuodytum savo gyvenimą neigiamais dalykais, lėlyte. - šyptelėjo.

Kiek šyptelėjau ir aš. Šįkart man netgi patiko, kad jis pavadino mane lėlyte. Kaip patiko ir tai, kad jis taip arti manęs... Argi tai nėra keista?

Visgi Mila kažką prisiminė? Ir kas nutiko, kad Zayn staiga pakeitė visą rakto gavimo planą? Nejau ima vystytis kažkas daugiau?
Nuomonių & vote. :)

Autorė