Girl Without a Past ×Book 1× (Z.M.)

18. Lia

18.

"LIA"

*Zayn akimis*

Stebėjau Milą. Galėjau būti taip arti šios merginos ir jausti jos patankėjusį kvėpavimą bei padažnėjusį širdies ritmą...

Mano veide žaidė kvaila šypsenėlė, kai lėlytė sugavo mano žvilgsnį. Staiga sujungiau mūsų lūpas. Tiesą sakant, pavogiau iš jos bučinį ir atsitraukiau. Palikau ją norėti dar...

Priėjau prie jos grotuvo ir paspaudžiau dainos kartojimo mygtuką, kiek pagarsinau melodiją. Šią dainą ji prisimins ilgai...

Atsisukau į merginą, kuri jau spėjo pakilti nuo lovos, ketino išsėlinti iš kambario.

- Kur susiruošei, lėlyte? - tariau kimiu balsu.

Ši kaip mat sustingo. Pasinaudojau proga ir greitai apsukau ją į save. Mergina aiktelėjo iš nuostabos. Tą akimirką viena savo ranka nuslydau kiek žemiau jos nugaros, o kita suėmiau jos ranką.

- Ar pašoksi su manimi? - paklausiau.

Mačiau jos akyse visišką sumišimą. Tarsi ji negalėtų patikėti tuo kas vyksta arba dvejotų dėl savo atsakymo.

Po sekundėlės ji linktelėjo, tuomet aš šyptelėjau ir prisitraukiau ją arčiau.

Judėjome muzikos ritmu. Jaučiau rimstant jos padažnėjusį širdies plakimą. Taip pat mačiau ant jos kaklo kabančią grandinėlę su man taip reikiamu raktu. Velnias, juk Tyler sumažino man laiką jį gauti. Teks veikti kitaip...

Pažvelgęs jai į akis supratau, kad ji taip pat nenuleido ir niekur nenusuko savo akių nuo manęs. Kiek nervindamasi lėlytė prikando savo lūpą.

- Tu provokuoji mane... - sukuždėjau atsikvėpdamas.

Būtent dėl to, staiga ją pabučiavau. Kitaip... Gana grubiai.

Bučiuodamas nustūmiau merginą prie sienos. Greitai nurengiau jos palaidinę ir numečiau ant grindų. Mila vos spėjo įkvėpti oro, kai vėl užtildžiau ją bučiniu. Suėmiau jos riešus į vieną ranką ir iškėliau jai virš galvos, prispausdamas prie sienos. Laisva ranka slydau žemyn per jos liemenėlę ir pilvą. Užkišau ranką už jos džinsų ir apatinių juosmens. Mergina iš karto sudejavo ir pasimuistė.

Nutraukiau bučinį ir stebėjau ją.

- Mm... Stebini, lėlyte, jau esi viskam pasiruošusi. - sukrizenau.

Ji vėl pasimuistė.

- Liaukis, prašau... - maldavo užsimerkusi.

- Juk tau tai patinka. - pajudinau pirštus.

Nepaklusni dejonė paliko jos lūpas.

- Galėčiau dabar pat išdulkinti tave prie šios sienos... - nužvelgiau ją.

Mergina atmerkė akis ir aiktelėjo. Pabandė ištraukti riešus, bet aš tik suėmiau juos tvirčiau.

- Prašau...

Patraukiau ranką iš draudžiamos zonos. Paleidau jos rankas ir ėmiau bučiuoti jos lūpas, kaklą, raktikauliu leidausi žemyn į salelę prie krūtinės ir toliau... Keista, bet Mila, nors ir paleidau jos rankas, nebesipriešino man, tik dejavo iš malonumo.

Galiausiai uždėjau rankas ant jos klubų ir nustūmiau ją prie lovos. Vos jai kritus į ją, įsitaisiau virš jos ir nutraukiau jos džinsus jai nuo kūno. Nusirengiau savo marškinėlius.

- Nori, kad tęsčiau? - paklausiau grįždamas prie jos.

Ji linktelėjo.

- Negirdžiu, ką sakei? - kilstelėjau antakį.

- Taip, tęsk. - ištarė balsu.

Šyptelėjau ir pasilenkiau prie jos. Vėl dalinau bučinius ant jos kūno. Kai staiga apsivertėme, ji buvo viršuje.

- Ką sumanei? - nusijuokiau.

- Pamatysi. - sukuždėjo ir pajudino savo klubus.

- O, velnias... - keiksmai paliko mano lūpas.

Mergina naudodama mano taktiką, bučiniais apdalino mane ir vis kėlė trintį tarp mūsų kūnų. Pasidaviau tokiam jos erzinimui. Tačiau, kai išgirdau keistą garsą ir pajaučiau šaltą metalą ant savo riešo, suklusau. Mergina atsitraukė.

- Žinai, aš nesu prieš tokius žaidimus, bet dabar tai tikrai ne laiku. - nelinksmai nusijuokiau.

Mila nieko nesakė tik žiūrėjo į mane.

- Tai tikrai nejuokinga, Mila. - rimtai tariau.

- Juk atmintis gali grįžti deža vu būdu, ar ne? - pagaliau prabilo mergina.

- Nežinau, gal ir gali, bet kaip su tuo susijęs manęs prirakinimas prie lovos? - nieko nesupratau.

- Praeityje aš buvau kitokia... Na, ne angeliukas, kaip kažkada jau sakei. - susiraukė.

- Tęsk. - skatinau kalbėti toliau.

- Manau, kad buvimas su tavimi, po truputį grąžina mano senąjį gyvenimą. - pasakė tiesiai šviesiai.

- Ir dėl to reikėjo mane prirakinti? Kad galėtume pasikalbėti? - sutrikau.

- Na, nevisai tik dėl to... - ji priartėjo prie manęs.

Lėlytė kojomis apžergė mano liemenį ir pasilenkė arčiau mano veido. Kiek įsitempiau. Visa tai man priminė praeitį...

- Kas jei dabar paradui vadovaučiau aš? - sušnabždėjo ir prilietė mano lūpas savo lūpomis.

Man prieš akis iškilo baisūs vaizdai... Taigi, nesugebėjau atsakyti Milai, todėl ji atsitraukė.

- Ar kas ne taip? - paklausė.

- Atrakink antrankius. - greitai sumurmėjau.

Praeitis mane gąsdino... Lėlytė greitai pakluso man ir tuoj pat buvau laisvas. Atsistojau viduryje kambario ir giliai kvėpavau.

- Tai tik slogus prisiminimas... - murmėjau.

- Zayn, ar viskas gerai? - Mila uždėjo ranką man ant peties.

Pakėliau akis į ją ir nustėrau.

- Lia?

Mergina išgirdusi mano ištartą žodį, kaip mat sustingo...

Kas gi tai? Nejau pamažu grįžta Milos prisiminimai? Ir kodėl Zayn'as Milą pavadino Lia?
Nuomonių & vote. :)

Autorė