13.
"DALELĖ PRAEITIES"
*Milos akimis*
Nejučiomis atsakiau į Zayn bučinį. Tikriausiai toks maisto valgymas mane paveikė.
Sudejavau, kai jo rankos staiga prisitraukė mane arčiau. Vaikinas kiek atsitraukė nuo mano lūpų.
- Visiškai nesuprantu kas su manimi darosi... - sumurmėjo.
Sutrikusi žvelgiau į jo rudas akis. Tai štai kokia tikroji jų spalva.
- Galbūt turėtume gerai išsimiegoti? - tyliai paklausiau.
Vaikinukas atsikvėpė ir linktelėjo. Padėjo padėklą ant spintelės ir atsigulė ant nugaros. Nežinau kodėl, bet prisiglaudžiau prie jo. Zayn aiškiai sutriko, bet nepasitraukė.
Jaučiau jo kūno šilumą ir galėjau girdėti ramius širdies dūžius. Atrodo, šis jausmas buvo neįkainojamas.
Prasibudau nuo keistai per didelės šilumos. Atsimerkusi supratau, kad Zayn tvirtai mane apsikabinęs. Tik pamanykit, o dar vakar buvo toks idiotas...
Šiaip ne taip išsmukau iš jo glėbio ir nusėlinau į vonią. Palindau po greitu dušu. Akimirksniu atsipalaidavau. Veidrodyje pamačiusi savo atvaizdą, aiktelėjau. Delnu užsidengiau burną. Šitiek mėlynių ir žymių...
Negalėjau žiūrėti į tą vaizdą, tad greitai apsirengiau savo rūbus. Grįžau į kambarį. Negaliu leisti, kad tai pasikartotų ir vėl.
Pasiėmiau savo mobilų, ketinau palikti Zayn miegoti toliau ir eiti pavalgyti pusryčių į motelio kavinukę. Tačiau mano akį patraukė automobilio kortelė, kuri gulėjo ant spintelės kartu su vaikino dokumentais ir mobiliuoju. O kas jei aš tiesiog pabėgčiau?
Greitai nuvijau tą mintį šalin. Juk juodaplaukis mano kaimynas, radęs mane, jis už šitai nudėtų.
Taigi, tiesiog išėjau iš kambario ir nusileidau į kavinukę. Užsisakiau blynelių ir apelsinų sulčių. Stebėjau vaizdą pro langą. Lauke švietė ryški saulė, net neatrodo, kad vakar būtų siautusi audra.
Netikėtai mano mintis sudrumstė priešais mane atsisėdęs vaikinas. Kilstelėjau antakius ir pažvelgiau į jį.
- Kaip gyvuoji, Mila? - paklausė šis.
- Ar mes pažįstami? - sutrikau.
Vaikinukas susiraukė.
- Aš William Rescott. Tiesiog Will, tavo geras draugas iš mokyklos, nejau nepameni? - pasimetė.
- Atleisk, bet po avarijos aš tikrai daug ko neatsimenu... - sučiaupiau lūpas.
Jaučiausi keistai, kad nepamenu šio vaikino. Jis atrodo gana mielas.
- Avarijos? Ak, tiesa... - tarė.
Pažvelgiau į vaikiną, kuris taip pat žiūrėjo į mane.
- Ar labai keista būtų jei pasakyčiau, kad buvome pora? - prasitarė William.
- Ką? - sutrikau. - Palauk, tai tu esi... - pritrūkau žodžių.
Will nusijuokė.
- Taip, Mila, aš tavo pirmasis. - šyptelėjo.
Kiek nuraudau. Nemaniau, kad man kada nors teks viską prisiminti iš naujo...
- Vadinasi tu žinai apie mane daugiau nei aš pati apie save dabar, tiesa? - kilstelėjau antakį.
- Na, tikriausiai. - trūktelėjo pečiais.
Linktelėjau. Prisiminiau ir tai ką man anksčiau sakė Zayn apie kitus vaikinus... Todėl kai ką sugalvojau.
- Duok man savo mobilų. - paprašiau.
- O kam? - susiraukė.
- Tiesiog duok. - ištiesiau ranką.
William padavė man savo mobilų. Atrakinau jį ir parašiau sau žinutę, kad turėčiau jo numerį bei išsaugojau jam savo.
- Galėsi bet kada man parašyti. - grąžinau jam jo mobilų.
- Oh, gerai.
- Will, ar gali man papasakoti kokia aš buvau? Noriu tai žinoti. - žiūrėjau tiesiai į vaikiną.
- Na... Aš pabandysiu. - šyptelėjo.
Pokalbis nebuvo ilgas, bet sužinojau, kad toli gražu nebuvau šventoji, kaip ir Zayn kažkada sakė... Velnias, aš buvau nusikaltėlė. Stebėtina, kad nesu uždaryta kalėjimo kameroje. Po galais, kokia bloga galėjau būti?
Will paliko mane prie staliuko labai laiku, nes jam išėjus pasirodė apsimiegojęs Zayn. Tikiuosi jis nematė William.
Juodaplaukis atsisėdo į vietą priešais mane. Ranka perbraukė savo plaukus.
- Seniai čia sėdi? - paklausė.
Jo balsas buvo kiek prikimęs. Žvilgtelėjau į laikrodį.
- Tikriausiai apie valandą ar ilgiau. - trūktelėjau pečiais.
Jis linktelėjo ir pamojo ranka, tad prie mūsų prisistatė padavėja, kuri aiškiai matėsi, kad flirtavo su Zayn, o šiam tai netgi patiko. Koks idiotas...
Sukryžiavau rankas ties krūtine ir atsirėmiau į kėdės atlošą. Kai padavėja nuėjo priduoti užsakymo, Zayn atsisuko į mane.
- Kas yra? - susiraukė.
Nusukau akis į langą, neatsakiau jam. Jei jis gali elgtis šitaip, tai kodėl man negalima bendrauti su kuo panorėjus? Juolabiau, kad nesu jo nuosavybė.
Juodaplaukis nekalbino manęs, paliko ramybėje ir ėmė valgyti savo, ką tik pristatytus, pusryčius.
- Aš einu į kambarį. - pakilau iš vietos.
Zayn sugriebė mano riešą ir pasodino mane atgal į vietą.
- Liksi čia. - pareiškė.
- Po velnių, nesu tavo sumautas augintinis, kad man įsakinėtum. - atšoviau ir palikau jį.
Šiek tiek praeities... Visgi, kodėl Zayn taip nepatinka prisiminti savo praeitį? Ir kokia iš tiesų buvo Mila?
Nuomonių & vote. :)
Autorė
DU LÄSER
Girl Without a Past ×Book 1× (Z.M.)
Fanfiction"Jei myli, atleisi net ir skaudžiausią nuodėmę."
