14.
"MELO VORATINKLIS"
*Zayn akimis*
Pripažinsiu, kad Mila mane supykdė. Po velnių, kaip aš galiu įgauti jos palankumą, jei ji manęs visai neklauso?
Baigiau valgyti ir sumokėjau už maistą bei kambarį. Reikia pagaliau gi važiuoti namo.
Pravėriau kambario duris ir išvydau pro langą žiūrinčią Milą. Pasiėmiau dokumentus ir automobilio kortelę.
- Eime, reikia parvežti tave namo. - tariau.
Mergina atsisuko į mane ir nieko netarusi praėjo pro mane. Tai dabar ji ėmėsi ignoravimo taktikos? Tiesiog nuostabu...
Užvedžiau variklį ir mes pajudėjome į kelią. Įjungiau radiją, nes ši tyla man visai nepatiko. Apie nieką daugiau negalėjau galvoti, kaip tik apie nenusisekusį pokalbį kavinukėje. Nejau aš dėl to kaltas?
Girdėjau kaip mergina atsiduso. Toks vaizdas, kad kažkas ją slegia.
- Ar viskas gerai? - tikėjausi, kad bent dabar ji prabils.
- Ar labai gerai, kad nepamenu dalies savo gyvenimo? - šiurkščiai tarė žodžius.
- Na, aš nesu dėl to kaltas. Tad nereikia išsilieti ant manęs. - susiraukiau.
Ji vėl atsiduso.
- Atsiprašau. Tiesiog tu esi pirmas žmogus, kuris žino apie avariją ir man tai pasakei. - tarė.
O, kad ji žinotų, jog viska yra melas... Aš nebuvau ten, net nežinau ar ji kaltininkė, ar ne. Tiesiog mačiau viską per žinias.
- Tas vaikinas buvęs su tavimi kavinėje, kas jis? - paklausiau.
Tiesa, mačiau juos kartu. Ir žinau kas tas suskis, tačiau man reikia žinoti kur kas daugiau.
- Tu matei mus? - sutriko.
- Tiesiog pasakyk, kas jis? - ignoravau jos žodžius.
- William Rescott. Nepamenu jo, tačiau jis prisistatė kaip mano vaikinas. - paaiškino.
- Šit kaip? - kilstelėjau antakius.
Koks pusgalvis... Neabejoju, kad jį atsiuntė Tyler. Tas kvailys nori, kad sumautas raktas kuo greičiau būtų jo, taigi jis padarys bet ką... Netgi imsis gudraus melo.
- Nemanau, kad turėtum juo tikėti. - pratariau.
- Kodėl? - mergina susiraukė.
- Pažįstu jį ir jis tikrai nėra tas kuo sakosi esantis. - trumpai paaiškinau.
- Tuomet iš kur tu jį pažįsti? - susidomėjo.
- Nesvarbu. Tiesiog nepulk pasitikėti visais, kurie vos tik užsimena apie tavo praeitį. Sakau tai, nes žinau kaip viskas būna.
- Ar taip nutiko tau?
Tikriausiai pasakiau per daug...
- Tai nėra svarbu. - ramiai atsakiau.
- Aš norėčiau tau padėti... - tyliai pratarė.
- Padėti? - prunkštelėjau. - Man nereikia jokios pagalbos, lėlyte. - šyptelėjau.
- Oi, pamiršau koks tu mulkis. - pavartė akis.
Nusijuokiau. Visgi pakeičiau temą. Nenoriu ir abejoju ar kada norėsiu kalbėti apie savo siaubingą praeitį. Tiesiog... Tai per daug mane veikia.
- Nuvežk mane į tą vietą, kur padariau avariją. - netikėtai tarė mergina.
- Ko tau ten? - susiraukiau.
- Tiesiog nuvežk. - žiūrėjo į mane.
- Pažadėjau tavo mamai parvežti tave namo. - priminiau.
- Man nerūpi.
- Žinoma, juk nemalonumai tuomet lauks manęs. Taigi aš tave pasigrobiau. - trumpai žvilgtelėjau į Milą.
- Zayn, prašau. Manau, tai vienintelė vieta, kurioje galiu ką nors atsiminti. - suzyzė.
Tai štai kame reikalas... Ji nori prisiminti. Koks mėšlas... Net neturiu kito pasirinkimimo.
- Gerai. - sutikau, prieš jai vėl pradedant mane įkalbinėti.
- Ačiū! - šūktelėjo ir staiga pajutau pakštelėjimą į skruostą.
Kilstelėjau antakius.
- Atleisk, aš tiesiog... - susigėdo.
Sukrizenau.
- Viskas gerai. Pameni, tokių dalykų neatsisakau. - mirktelėjau jai.
- O, fui... Ar kas nors tau sakė, kad esi sumautas iškrypėlis? - susiraukė.
Nusijuokiau.
- Ne, bet dabar žinosiu, kad taip manai tu. - žvilgtelėjau į ją.
Ji greitai nusuko akis į kelią.
- Kodėl nuolatos bandai mane sugėdinti? - tyliai paklausė.
- Lėlyte, be šito aš neišgyvenčiau. - pajuokavau.
Mergina tik pavartė akis. Aš šyptelėjau ir vairavau toliau. Hm... Kažin ar ji ką nors prisimins? O jei taip, tuomet kiek daug prisiminimų jai sugrįš? Kas bus jei supras, kad aš melavau?
Tai ar Mila prisimins kokia buvo iš tiesų? Kiek ilgai Zayn sugebės išlaikyti paslaptis? Kas jei jie nebegalės būti vienas be kito?
Nuomonių & vote. :)
Autorė
आप पढ़ रहे हैं
Girl Without a Past ×Book 1× (Z.M.)
फैनफिक्शन"Jei myli, atleisi net ir skaudžiausią nuodėmę."
