Girl Without a Past ×Book 1× (Z.M.)

7. Konfliktas

7.

"KONFLIKTAS"

*Milos akimis*

Kelias pastarasias dienas Zayn davė man ramybę. Atrodo, jo net nebuvo namuose. Na, man nuo to tik geriau.

Vis dar nesuprantu kaip galėjau jam atsiduoti. Kokia kvaila buvau...

Vis dėlto, supratau, kad Zayn nebuvo man pirmasis... Tai kiek daug dar apie save nežinau?

Po pietų išėjau į miestą, mat mano draugė Aria norėjo pasimatyti. Svarsčiau kokia viso to priežastis. Tiesa, esame tikrai geros draugės, tačiau ne taip dažnai ir susitinkame. Tikriausiai dėl to kaltas atstumas, mat ji gyvena visai kitame miesto gale.

Atėjau į sutartą kavinę ir radusi laisvą staliuką, prisėdau. Tuoj pat prie manęs priėjo padavėja, kuri paliko meniu ir nužingsniavo pas kitus klientus.

Galvojau ko užsisakyti, tačiau dėmesį patraukė šešėlis krintantis tiesiai ant meniu. Pakėliau akis.

- Aria! - sucypiau iš laimės, kai pamačiau draugę.

- Labas ir tau. - nusijuokė ši ir klestelėjo į vietą priešais mane.

- Tik pažiūrėk, kokia tu išgražėjusi. - kikenau.

- Na jau, Mila, tu atrodai žymiai geriau nei aš. - pavartė akis.

Šyptelėjau.

- Ko nors užsisakei? - kilstelėjo antakius.

- Dar nespėjau. - nusijuokiau.

Draugė linktelėjo ir pamojo ranka, kad padavėja atneštų dar vieną meniu. Mūsų užsakymai greitai buvo pristatyti, tad vystėsi ir pokalbis.

- Tikrai ketini išskristi į LA? - patempiau lūpą.

- Tai vos porai savaičių, Mila. Be to, juk susirašysime kiekvieną dieną. - šypsojosi.

- Na, jei taip sakai... - akimis klaidžiojau kavinės erdvėje.

- Parvešiu tau suvenyrų. - sukikeno.

Susijuokiau ir aš.

Staiga mano dėmesį patraukė kažkoks triukšmas. Susiraukiau ir vėl apsidairiau kavinėje. Po galais... Ir ką gi aš matau?

Mano akiratyje pasirodė Zayn. Jis pykosi ar kažką aiškinosi su padavėja, ant kurios, beje, jis ir šaukė. Juk šitaip negalima.

- Mila, į ką tu ten taip žiūri? - Aria pamojo ranka man prieš akis.

- Palauk, aš tuoj grįšiu. - tariau ir nelaukusi atsakymo, pakilau iš vietos.

Nuėjau prie Zayn ir tos vargšės padavėjos. Spėju, ji čia įsidarbino visai neseniai.

- Dėl ko šis skandalas, Malik? - paklausiau vos priėjusi.

Juodaplaukis žvelgdamas į mane, nusiėmė savo akinius tamsintais stiklais. Kvailai išsišiepė.

- Lėlyte, gal tu geriau grįžk pas savo draugę. - tarė jis.

Prisimerkiau. Ot, pusgalvis.

- Palik ramybėje tą vargšę merginą. - neatlyžau.

- Šit kaip? - kilstelėjo antakį. - Kas tu tokia, kad man aiškintum, lėlyte? - prunkštelėjo.

Susierzinau. Jei jis dar kartą pavadins mane lėlyte... Prisiekiu, trenksiu jam.

- Tu gąsdini klientus ir trukdai žmonėms dirbti, Zayn. - pareiškiau.

- Oh, tikrai? Nemanau, kad tai tavo reikalas, lėlyte. - jo pasipūtimas veržėsi per kraštus.

Tačiau kaip ir žadėjau, su paskutiniu jo žodžiu, mano delnas susidūrė su jo skruostu.

- Juk esu sakiusi taip manęs nevadinti. - sumurmėjau.

Vaikinas atsisuko į mane ir staiga pačiupęs už riešo, išsitempė mane iš kavinės. Pasivedė kiek toliau nuo pašalinių akių.

- Paleisk mane. - suinkščiau ir ištraukiau savo ranką.

- Net neįsivaizduoji į kokį mėšlą dabar pakliuvai... - suurzgė juodaplaukis.

Jo žvilgsnis buvo perpildytas pykčio. Visa tai, tik dėl bereikšmio antausio?

- Neketinu klausytis tavo moralų. - pasisukau eiti.

Tačiau tuoj pat buvau prispausta prie mūrinės pastato sienos. Suinkščiau dėl skaudaus susidūrimo. Zayn šiurkščiai suėmė mano smakrą ir kilstelėjo mano galvą viršun.

- Tu nesupranti ką darai, ar ne? - jo tamsios akys žiūrėjo į mane.

Atrodo, jo akys galėtų perskaityti visas sielos gelmes ir paslaptis. Tarsi permatytų kiaurai.

Nurijau gerklėje susidariusį gumulą. Vargu, ar per tokį mažą laiko tarpą, kai mes pažįstami, esu šitaip jį supykdžiusi.

Baimingai žvelgiau į vaikiną.

- Tu bijai. - prunkštelėjo. - Tačiau tai gerai, taškas mano naudai.

Nusipurčiau jo ranką ir kiek stumtelėjau jį nuo savęs. Jo pasipūtimas vertė širsti ir mane.

- Neturi teisės kažką man sakyti. Tu tiesiog sumautas garbėtroška! - riktelėjau.

- Argi garbėtroška taip elgtųsi? - greiti žodžiai paliko jo lūpas.

Dar greitesni buvo jo judesiai. Net nespėjau sureaguoti, kai vaikino lūpos jau lietė mano lūpas.

Mano nugara vėl susidūrė su mūrine siena. Nenorėjau jam atsakyti, bet taip gavosi, kad pasidaviau. Mano rankos apsivijo vaikino kaklą, kol jo viena ranka nuslydo ant mano liemens, o kita rėmėsi į pastato sieną.

Tačiau bučinys nebuvo ilgas...

- Mila? - pažįstamas balsas nuskambėjo visai šalia.

Tą akimirką greitai nustūmiau Zayn nuo savęs. Prieš akis pasirodė Aria.

O, velnias...

Taigi, štai ir nauja dalis. :) Kaip smarkiai šįkart prisidirbo Mila? Ar reikėjo taip rizikuoti su Zayn? Ir kokia bus Aria's reakcija į visa tai?
Nuomonių & vote. :)

Autorė