Sold // z.m. ✓

-2-

"Ką? K-ką j-jūs darot?" paklausiau vaikinų, kurie tempėsi mane.

"Užsičiaupk." suurzgė vienas iš jų.

Aš pradėjau stipriau priešintis ir su koją stipriai myniau vienam ir šis mane paleido, tada trenkiau kitam ir kai jis mane paleido pradėjau bėgti. Kodėl aš vakare turėjau išeiti pasivaikščioti. Aplink tamsu ir nėra ko pagalbos paprašyti.

"Grįžk čia kalę!" sušuko vienas iš jų, bet aš bėgau toliau.

"Labanaktis." vienas iš jų sugavo mane ir pridėjo kažkokį škurliuką prie nosies.

Aš stūmiau jo ranka savosiomis, bet jis nepajudėjo. Po biški jutau kaip silpstu, o tada užsimerkiau, nes jaučiausi labai pavargusi.

"Žiūrėkit miegančioji gražuolė prabudo." pasakė kažkoks vaikinas kai aš atmerkiau akis, bet tuoj pat užsimerkiau, nes buvo per šviesų.

"Kviesk bosą." pasakė kitas ir pagaliau pripratus prie šviesos pramerkiau akis.

Apsižvalgiusi pastebėjau, kad aš kažkokiam kambaryje. Sienos nutapetuotos šviesiai mėlynais tapetais, palei sieną dešinėję stovi spintą, šalia jų yra duris. Prie lovos ant kurios guliu stovi spintelė. Prie sienos priešais mane stovi stalelis ant kurio išdelioti makiažo reikmenys, o virš jo kabo didelis veidrodis. Pažvelgusi į siena kairę sieną pamačiau lanagą ir apsidžiaugiau, bet neįlgam, nes jis užkaltas.

"Ar ji jau prabudo?" pro duris įėjo vaikinas. Jis atrodė egresyvus todėl atsisėdau ir sualenkiau savo kojas, kad galėčiau jas apsivynioti rankomis.

Vaikinas turėjo juodus plaukus, tamsiai rudas akis ir neryškia barzdą. Jis muvėjo juodus džinsus, vilkėjo baltą maikę ir buvo užsimetęs juodą odinę striukę. Jis priėjo prie lovs ir pažvelgė į mane.

"Debilai aš jums sakiau jos neliesti!" jis sušuko ant vaikinu, kurie mane pagrobė.

"Mes jos nelietėm." jie pasakė.

"Ką jau tokio padarei, kad avigalviai tave mušė?" jis atsisuko į mane ir aš sustingau. "Kalbėk!"

"N-nieko. J-jie ma-manęs neskriaudė." sumikčiojau išsigandusi.

"Tai kas tave sumušė?" jis sukryžiavo savo rankas ir laukė atsakymo.

"Ma-mano patėvis." tyliau atsakiau.

"Gaidys." sumurmėjo jis ir pažvelgė į mane.

"Išlipk iš lovos." jis liepė, bet aš likau vietoje. "Lipk iš lovos, pasakiau!" ar jam būtina šaukt kiekviena kartą?

Tyliai prislinkau prie lovos krašto ir kojomis paliečiau grindis. Tada pamėginau atsistoti, bet skausmas perėjo per šoną, todėl teko atsisėsti atgal. Taip pat mano lūpas paliko skausmo aimana.

"Kelkis." jis suurzgė, bet aš papurčiau galvą ir prikandau lūpa, kad neverkti. "Pakelkit ją."

Tie patys vaikinai priėjo prie manęs ir apkėlė užrankų. Man šonų perėjo neapsakomas skausmas ir aš užmerkiau akis mėgindama sulaikyti ašaras.

"Nuvilkit jos maikę." jis liepė ir aš pradėjau purtyti galvą.

"Ne, prašau nereikia." maldavau.

"Tylėk." jis suurzgė, o vienas iš vaikinų paleido mano ranką.

Jis numovė mano marškinius, o tada paėmė už kraštų mano maikę ir greitai numovė. Mano šoną nudelgė dar didesnis skausmas ir mano skruostų nuriedėjo ašaros.