Sold // z.m. ✓

-27-

"Sveika Mia." ji menkai šyptelėjo.

Dabar kai geriau įsižiūrėjau, kad ji prisidažiusi pudros. Mama niekada nesidažo ir man neleisdavo. Jos akys patinusios ir akys šiek tiek paraudusios. Jis ją skriaudžia.

Pažvelgiau į Moreti ir svajojau kaip mano žvilgsnis jį žudo. Kaip jis vartos ant žemės iš skausmo ir klykia kaip kokia mergaitė. Kad tik tai būtų tiesa.

"Nagi, brangute." jis nusijuokė pamatęs mano žvilgsni ir atsistojęs pradėjo prie mano mamos, kuris sustingo.

"Paliesk ją ir aš tave užmušiu." su urzgiau gniauždama kumščius.

"Nu, nu, nu." jis pajudino pirštus į šoną ir apsikabino mama per liemenį. "Tu negali man uždraust paliesti mano žmonas ar gali?" jam pasakius mano širdis sustojo. Jo žmonos?

"Žm-žm-žmo-onos?" sumikčiojau netikėdama savo ausimis.

"Ah, taip, mano brangioji." jis nusišypsojo ir pabučiavo mamos petį. "Mes susituokėm kai ji 'mirė'." mirė jis pasakė panaudodamas kabutes. "Žinoma prireikė kelių grasinimu ten, keliu šen, bet mes susituokėm." jis ją iš galo apsikabino. "Dabar esam laimingi ar ne mieloji?"

"Taip." mama linktelėjo, bet vis dar stovėjo sustingusi.

"Ah ta mūsų meilė." jis pavaidino įsimylėjusį. "Tu nori jai pranešti ar man?" jis kandžiojo jos kaklo odą. Pažvelgiau į mama, bet ji tik nusuko akis tarsi jai būtų gėda.

"Na, tai reiškia nuostabias žinias pranešiu aš." jo rankos nuslydo iki jos pilvuko. "Mes laukiames. Argi tai nenuostabu." jis nusišypsojo. "Tu turėsi broliuką arba sesutę, o gal abu?"

"Mama." aš pažvelgiau į ją, bet ji stovėjo nuleidusi galvą ir nežvelgė į mane.

Atsiguliau ant lovos ir pažvelgiau į lūbas. Kodėl dabar? Ką aš padariau, kad to nusipelnyčiau? Ką mano mama padarė, kad to nusipelnytų? Kodėl negalėjo viskas įvykti vėliau, anksčiau arba iš viso mano tėvų būti koks milijonierius? Man visko per daug.

Aš pajutau mano skruostais riedant ašaras. Jos riedėjo ne vien dėl mano skausmo, bet ir dėl to skausmo, kuri jaučia mano mama. Aš jau galiu įsivaizduoti, kaip ji nenori būti su juo. Aš jos nesmerkiu, ji juk čia ne savo noru, ji saugo jai svrbius žmones.

"Ar aš galiu ją apkabinti?" išgirdau silpna savo mamos balsą ir pramerkusi akis pažvelgiau į ją. Ji žiūrėjo ir laukė to ką pasakys Moretis.

"Gali." jis ją paleido ir mama nieko nelaukus pribėgo prie manęs.

"Ššš." ji atsisėdo ant lovos ir pakėlė mane taip, kad nugara remčiausi į jos krūtinę ir ji savo rankomis apsivijo mane. "Mamytė čia, mamytė čia." ji su vieno delnu glostė mano plaukus ir jutau kaip jos ašaros krito ant mano peties. "Aš taip tave myliu." ji mane stipriai apkabino.

"Aš ir tave myliu." pasakiau ir pasisukusi šonų ją apkabinau.

"Argi, tai ne miela." sarkastiškai pasakė Moretis.

"Tylėk." piktai pažvelgiau į jį, o jis išsišiepė. "Tu man patinki." jis pasakė ir atsistojo šalia Sheyo's."Ne taip kaip šia idiotę." jis parodė į ją. "Neįsižeisk, aš vis dar ant tavęs pykstu, kad palikai mano anūkę." Sheya pavartė akis ir sukryžiavo rankas.

"Ilgai mes čia jas stebėsim?" ji paklausė suirzusi.

"Ne." jis jai nusišypsojo. "Mes eisim. Leiskim nėščiosioms turėti minutėlę, juk nenori, kad jos tave nužudytu." jis pagriebė ją už rankos ir išsitempė iš kambario.

"Tu nėščia?" mama atsitraukė ir nuvalė man paakius.

"Tu negirdėjai?" paklausiau ir akimis parodžiau į veidrodį.

"Ne." ji papurtė galvą. "Pro jį galima tik matyti, bet ne girdėti." ji pažvelgė man į akis tada nužvelgė visa mane, bet ilgiausia žiūrėjo mano veidą.

"Tu tokia užaugusi." ji sušnabždėjo.

"Tu sulysai." pasakiau ir ji šyptelėjo.

"Sunku ką nors valgyti kai gyveni su žmogumi kaip Moretis." ji atsakė. "Kad tu žinotum kaip aš tavęs pasiilgau." ji ir vėl apsiverkė. Aš prikandau apatonę lūpą, kad ji nevirpėtu kol sūrios ašaros tekėjo mano skruostais.

"Aš tavęs labiau." pasakiau ir stipriai ją apkabinau, kad įsitikinčiau jog nesapnuoju.

"Kiek laiko tu nėščia?" ji paklausė kai atsitraukėm.

"Mėnesis ir savaitė man atrodo, gal dvi." pasakiau jau nebesuskaičiuodama dienų.

"Bet pilvas jau toks didelis." ji pakėlė mano maikę ir prilietė jį savo šiltomis rankomis.

"Moretis sakė, kad aš laukiuosi ne vieno." pasakiau jai.

"Mano broliai buvo trinukai." ji pasakė ir aš išpūčiau akis.

"Broliai? " paklausiau jos.

"Aš tokius turėjau kol," ji nusuko akis ir gyliai įkvėpė. "kol jie nesužinojo, kad laukiuosi Morečio vaiko ir nepaliko manęs. Jie jo nekentė." ji atsiduso. "Bet aš nesigailiu, kad pastojau nuo jo, nes gavau nuostabia, stipria dukrą, kuria myliu visa savo širdimi." ji pabučiavo mano kaktą.

"Aš prižadu, kad mes pabėgsim iš čia. Tik laikykis gerai." aš linktelėjau ir prikandau apatinę lūpą.

"Kas ten vykstą?!" išgirdom Moretį sušunkant.

"Malik puolą mus." sušuko kažkoks vaikinas.

"KĄ?!" jis užstaugė.

"Tavo vyras čia." mama nusišypsojo ir iš liemenėlė išsitraukė raktelį. "Aš jam pasakiau kur tave rasti, nes mes ne ten kur visi mano." ji pasakė šliauždama link mano kojų. "Aš tave atrakinsiu ir mes turėsim pabėgti." ji atrakino mano kojas ir aš jas normaliai pajudinau.

"Kur mes bėgsim?" paklausiau padėjusi kojas ant žemės.

"Netoli paslėpiau mašiną. Mums reikės iki jos nusigauti, o paskui kur vėjas nuneš." ji pasakė ir išlipus iš lovos ištiesė man ranką.

"O kaip Zayn?" paklausiau atsistojusi.

"Jis paskambins kai viskas baigsis." ji pasakė. "O dėl jo nesijaudink." ji paėmė mane už rankos ir nusivedė prie durų.

Mama jas pravėrė ir iškišusi galvą apsidairė. Durims atsidarius galėjom puikia girdėti susišaudyma vykstanti kažkur. Ji atsisuko į mane ir paėmusi už rankos pradėjo vestis koridoriumi.

Mums pasiekus laiptus ji lėtai ir prigludusi prie sienos pradėjo jais leistis. Pasiekus apačia ji apsidariė ir parodžiusi, kad galim eiti pasuko į dešinę, bet čia iš slaptavietės pasirodė kažkokie vyrai ir Moretis. Vienas iš vyrų pagriebė mamą, o kitas laikė mane.

"Paleiskit!" šaukiau norėdama bėgti pas mamą.

"Ša brangute." nusišypsojo Moretis stovėdamas netoli mamos. "Tuoj pasirodys svečiai."

"KUR JI?!" į kambarį kur esam mes įsiveržė Zayn, Niall ir Liam. "Mia?" jis ištarė mano vardą pamatęs mane, o mano skruostais riedėjo ašaros.

"Zayn." pasakiau netikėdama savo akimis.

"Ša, viskas bus gerai." jis pasakė ir aš linktelėjau prikandusi apatinę lūpą.

"Ne nebus." ramiai pasakė Moretis ir mes visi esantys kambaryje pažvelgėm į jį. "Šiandien vienas iš mūsų mirs ir tas vienas esi tu Malik." jis suko ginklą ant savo piršto.

"Klysti Moreti." su urzgė juodaplaukis. "Šiandien mirsi tu." jis pasakė ir nusitaikė į jį.

"Jei tu mane nužudys aš nužudysiu Ponai Moreti." ji parodė, kad iš kažkur atėjęs jo pakalikas nusitaikytų į jos širdį.

"Na ir kas?" pro sukąstus dantis pasakė Zayn.

"Ji mano mama." pasakiau ir jis sustingo.