Sold // z.m. ✓

-8-

"Nieko nesakysi?" jis padėjo savo galvą man ant peties. Aš nieko nesakiau tik nusiploviau rankas ir jas nusivaliau. "Kas yra?" šį karta jis surimtėjo.

"Aš ką tik išėmiau kulką iš peties kitam žmogui." pasakiau, o mano rankos drebėjo.

"Ei, ei, ei. Pažvelk į mane." jis savo delnais suėmė mano veidą ir pasuko, kad žvelgčiau į jį. "Tu išgelbėjai jam gyvybę."

"Bet kas jei man būtų nepavykę? Kas jei aš būčiau jam dar labiau pakenkus?" ašaros riedėjo mano skruostais. "Pačiai darytis, tai nėra taip baisu kaip kitam."

"Bet tau pavyko. Tu viska padarei tobulai. Dabar jis gyvens ir tik TAVO dėka, girdi mane TAVO." jis su nykščiais valė mano skruostus. "Ša, viskas gerai." jis mane apkabino ir glostė nugarą. "Šššš." apsikabinau jį ir verkiau.

Uždariusi kambario duris lėtai nuėjau iki savo lovos. Pakėliau kaldra ir palindau po ja. Susisukau į kamuoliuką ir užmerkiau akis. Užmigsiu tikrai ne greitai, nes man vis akyse vaizdas kaip su peiliuku praplatinau Niall žaizdą. Man rankos vėl pradėjo drebėti ir ašaros riedėti skruostais. Nusprendusi, kad neužmigsiu nusprendžiau prisileisti vandens į vonia ir joje pagulėti.

Išlipusi iš lovos nuėjau iki vonios kur atsukau kranus ir leidau šiltam vandeniui tekėti į vidu. Palikusi vonia grįžau į kambarį ir iš spintos pasiėmiau švarius apatinius. Grįžus į vonia susirišau plaukus į kuoduką ir nusirengiau apatinius su kuriais šokau.

Užsukusi kranus įlipau į vonia ir atsiguliau. Šiltas vanduo atpalaidavo mano kūna ir atsipūtusi užmerkiau akis. Šį kart nebe mačiau to vaizdo ir nusiraminusi mirkau vandenyje.

"Labas rytas." aš užsitempiau kaldra sau virš galvos ir suniurnėjau.

"Mia kelkis." išgirdau Reya balsą sau prie ausies.

"Dar 5 minutes." sumurmėjau į pagalvę.

"Tu jau ir taip ilgai miegi." ji nusijuokė.

"Kiek valandų?" paklausiau iškišdama galvą.

"Jau puse 2." ji nusišypsojo, o mano akys išsiplėtė.

"Puse 2?!" greitai atsisėdau, bet galva susiku. "Per greitai." sumurmėjau priglaudusi delną prie kaktos.

"Viskas gerai?" paklausė Reya.

"Jo, tik per greitai atsisėdau." šyptelėjau. "Kodėl niekas manęs anksčiau nepakėlė?"

"Malik neleido. Sakė, kad niekas negali tavęs kelti, nes vakar blogai pasijutai. Kas vakar nutiko?" ji atrodė susirūpinusi.

"Tiesiog jums išėjus man buvo šokas." truktelėjau pečiais.

"Kodėl?" ji suraukė antakius.

"Aš dar niekam nesu traukus kulkos. Kas jei būčiau jį dar labiau sužeidus?" pažvelgiau į ją ir jutau kaip pradeda virpėti mano rankos.

"Bet tu jam išgelbėjai gyvybe." ji žvelgė man į akis. - Jei ne tu jis būtų nukraujavęs. Be to tu viska padariai kaip profė. Aš net galvojau, kad tu lankiai kokia slaptą medicinos mokyklą.

"Aš tik dariau, tai ką dariau sau." atsakiau ir atsipūčiau. "Džiaugiuosi, kad jo dar labiau nesužeidžiau.

"Vakar vakare jis nenorėjo tavęs klausyti kai sakiai, kad jam reikia gulėti lovoje ir gerti daug skysčiu, bet kai jam susisuko galvą ir jis vos neapalpo nusprendė paklausyti." ji nusijuokė.

"Ar jam viskas gerai?" paklausiau susirūpinusi.

"Taip. Tik jis nepatenkintas dėl lovos rėžimo." ji šyptelėjo.