Sold // z.m. ✓

-4-

"A-aš ne... ne..." kol visi žiūrėjo į mane aš negalėjau ištarti nė žodžio. Man kūnas sustingo, o smegenys ne dirbo. Aš jaučiau kaip virpu iš baimės, bet negalėjau nieko padaryti.

"Nulipk žemėn." jis ramiai pasakė. Aš lėtai linktelėjau ir lėtais žingsniais nusileidau laiptais žemyn. "Ateik čia." jis su pirštu parodė, kad ateičiau prie jo. Iš tos baimės aš net iš vietos nepajudėjau. "Ateik čia, pasakiau!" jam sušukus krūptelėjau ir lėtai pradėjau eiti link jo. "O dabar mes pasišnekėsim." juodaplaukis pagriebė mano ranką ir pradėjo temptis link durų pro kurias atėjo.

Su kulniukais man buvo sunku pasivyti, bet jam tai nerūpėjo. Atidaręs tas duris jis pradėjo mane temptis koridoriumi tolyn. Čia ant sienų kabėjo kaip supratau Mafijos lyderių nuotraukos. Taip pat čia buvo daug durų. Pasiekus koridoriaus pabaiga buvo du posūkiai į dešinę ir į kairę. Jis pasuko į dešinę. Mes sustojom prie trečių durų, kairėje pusėje. Jis atrakino duris ir įstūmė mane pirma.

"Stokis." juodaplaukis suurzgė kol aš klūpėjau ant žemės, nes parkritau. Gyliai įkvėpusi atsistojau, bet laikiau galvą nuleistą, nes bijojau į jį pažvelgti. "Kodėl man melavai?"

"A-aš bi-bijo-jojau..." pradėjau mikčioti.

"A-a-aš bi-bi-bi-jojau." pamėgdžiojo mane juodaplaukis. "Kalbėk kaip žmogus nemikčiojus. Nekenčiu kai kas nors mikčioją. Aš tada noriu taip jiems užvožt."

"Atsiprašau." tyliai pasakiau.

"Kai šneki su manimi žiūri man į akis," pakėliau galvą ir pažvelgiau į jo šokoladines akis. "nemikčioji, nes trenksiu, man nesvarbu tu mergina ar vyras, ir šneki garsiai, bei aiškiai, supratai?" aš linktelėjau. "Žodžiais."

"Taip." stengiausi pasakyti garsiau ir aiškiau.

"Dabar geriau." jis sukryžiavo rankas. "Dabar atsakyk į klausimą."

"Aš bijojau." atsakiau aiškiai, bet tyliau nei tikėjausi.

"Kodėl?" jis pakreipė galvą.

"Nes tu mane baugini." atsakiau ir padėjau žingsni atgal ką jis tikrai pastebėjo.

"Tikrai?" jis pakėlė antakį ir pagriebęs mane už rankų prisitraukė prie savęs. "Na kadangi tu ir taip mėlyna labai tavęs bausti negaliu, be to tau reikės šokti." jis pažvelgė link stalo. "Aš noriu, kad tu nueitum prie stalo ir pasislinktum taip, kad tavo alkūnės liestų stalą, o šikną būtų išriestą. Judėk." jam pasakius aš lėtai nužingsniavau link stalo.

Sustojusi priešais stalą nurijau seiles ir pridėjau delnus. Tada lėtai pradėjau lenktis. Mano alkūnėms pasiekus stalą pajutau juodaplaukio delną ant nugaros, tarp menčių ir jis mane spūstelėjo, kad veidas prilietė stalą.

"Man lėtai nepatinką." jis suurzgė man į ausį ir atsitraukė. "Gulėk ramiai."

Jo rankos suėmė maikės kraštus ir pakėlė į viršų. Tada jo delnai nuslydo mano nugara žemyn kol pasiekė mano subiniuką. Jis spūstelėjo jį ir sugriebė kelnaičių kraštus.

"Ką tu darysi?" paklausiau pasukusi galvą, kad matyčiau jį.

"Bausiu." jis atsakė ir man nespėjus sureaguoti numovė kelnaites. Aš sugriebiau maikės kraštus ir mėginau prisidengti, bet jis vis neleido. "Arba nusiramini geruoju, arba viskas vyks bloguoju." jis pagriebė mano rankas ir prispaudė prie stalo man virš galvos.

"Aš vistiek pamatysiu tavo katinėlį, kai ateis laikas, tad tau neapsimoką jo slėpti." jis sukandu ausies spenelį, o aš užmerkiau akis norėdama sulaikyti besikaupiančias ašaras. "Taip daug geriau." jis pasakė, kai aš nustojau priešintis.