Colleague // z.m ✔️

Ketvirta dalis

// Zayn Malik

Įėjau į namus, ranka braukdamas per savo veidą, bet sustojau, užuodęs gardų maisto kvapą. Nežymiai susiraukiau, pradėdamas eiti link virtuvęs, kurioje grojo negarsi muzika. Įėjęs į vidų, pamačiau Emily ant stalo dėliojančia lėkštes, ji lėtai pakėlė akis į mane, ir sustingo. Jos šokas kėlė man šypsena veide, vis dar atsimenu jos reakcija, kai pasisveikinau su ja darbo kavinėje, iš ties nustebau ją ten pamatęs, nemaniau, kad ji dirbs mano tėvui.

"Labas, Emily, mes dar nesusipažinome" Prieidamas arčiau jos ištariau, "Zayn Malik, šio buto savininkas" Ištiesdamas ranką pasakiau ir nusišypsojau.

"Emily White" Lėtai paspausdama mano ranką atsakė ji.

Nužvelgiau ją. Jos mėlynos akys pripildytos šoko, stebėjo mane, rausvos lūpos stipriai suspaustos, rudi plaukai surišti į netvarkingą kuodą. Daili figūra, ji turi viską ko reikia merginai.

"Taigi, gamini mums valgyti?" Paklausiau atsitraukdamas ir susikišdamas rankas į kelnių kišenes.

"Ta-aip, bus už dešimties minučių" Ištarė ji, vis dar neatitraukdama akių nuo manęs.

"Ar viskas gerai?" Šyptelėjęs paklausiau jos, "paprastai merginos reaguoja ramiau" Pajuokavau.

"Tu mano bosas" Sumirksėdama akimis ištarė ji, lyg atsigaudama iš transo būsenos.

"Mano tėvas tavo bosas, o ne aš" Nusijuokdamas atsakiau jai.

"O tai tu neesi kažkas, kas po kiek laiko vadovaus kompanijai?" Pradėdama toliau dėlioti lėkštes.

"Ne, tai ne aš" Ištariau jai, "kaip manai spėsiu nusimaudyti iki kol bus pagaminta valgyti?" Paklausiau jos, atsigerdamas apelsinų sulčių.

"Manau, ne" Šyptelėdama atsakė ji.

"Pabandysiu laimę" Mirktelėjęs akimi ištariau jai.

// Emily White

Stebėjau kaip vaikinas išėjo pro virtuvės duris. Negaliu patikėti, kad vaikinas kūrį mintyse laikau karščiausiu matytu vaikinu, yra mano buto nuomotojas. Lėtai atsidusau, padėdama kepsnius ant stalo, o po to salotas su bulvėmis.
Vos atsisėdau prie stalo pro duris įėjo Zayn, po pilkomis Nike treniginėmis kelnėmis ir juoda maikę. Jis man šyptelėjo, o tada atsisėdo priešais mane, prie stalo. Jo juodi, šlapi plaukai išsidraikę, po rudomis akimis susidarę neryškūs juodi ratilai, tikriausiai nuo nuovargio ir miego trūkumo, rusvos lūpos suformuotos į šypseną. Nors matau jį antrą kartą, galiu teigti, kad jis yra tikrai karščiausias mano sutiktas vaikinas. Jis turi viską, ko gali geisti mergina, gerai ištreniruotas kūnas, tobuli veido bruožai. Dabar žinau kodėl visos merginos yra jo, jis per daug traukia jas visas.

"Greitas" Ištariau žvelgdama į laikrodį ant sienos. Jis nusimaudė per penkias minutes.

"Visuose reikaluose" Mirkteldamas akimi ištarė jis.

Jaučiau kaip mano skruostai išraudo, kai jis pajuokavo nešvankiai. Visada susigėsdavau, vos kas nors, ko nors paklausdavo manęs apie intymius dalykus. Nemėgstu šios temos.

"Dar tu turi pasirašyti dokumentus, dėl šio buto" Pamusakuodamas rankomis ištarė jis, "o dabar papasakok ką nors apie save, nenoriu gyventi su nepažįstamąją" Sukikendamas pridūrė jis.

"Aš nežinau ką pasakoti" Gūžtelėdama pečiais pasakiau Zayn.

"Ką esi baigusi?" Pavartydamas akimis ištarė jis.

"Architektūra" Greitai atsakiau, menkai nusišypsodama.

Parodžiau jam, kad jis dėtusi valgyti ir jis padarė kaip liepiau, nusišypsodamas man.

"Tai tu nori tapti viena iš mano tėvo architektių?" Paklausė jis, nusijuokdamas ir palikdamas veide gana kvailą šypseną.

"Ne" Atsakiau ir mačiau kaip jis nustebo, "man tiesiog pasiūlė geresnį darbą, nei turėjau, taigi, sutikau" Paaiškinau jam.

Jis pakėlė į mane savo rudas akis, ir akilai stebėjo. Galėjau spėti, kad jis kažką įtemptai mąsto, ir man tikrai įdomu ką. Zayn prisimerkė, o tada nuleido savo rimtą žvilgsnį į maistą.

"Kiek tau metų?" Paklausė jis pradėdamas valgyti.

Nusijuokiau. "Merginų negražu klausti kiek joms metų" Ištariau jam, nusišypsodama tokia pačia šypsena, kaip jis neseniai šypsojosi žiūrėdamas į mane.

"Aš galėčiau paskambinti į darbą ir paprašyti bet kurios darbuotojos, kad pažiūrėtu į tavo duomenis, ir aš sužinočiau viską apie tave, net gi tavo apatinių dydį, bet to nepadarau, nes noriu sužinoti viską iš tavęs" Rimtu balso tonu ištarė jis, "taigi, būk maloni ir atsakyk į mano klausimą" Pridūrė jis, atsidusdamas.

"Dvidešimt treji" Tyliai sumurmėjau, pradėdama žaisti su savo maistu.

"Tai mes vienmečiai" Nusijuokdamas pasakė jis.

"Tikriausiai" Gūžtelėjusi pečiais atsakiau jam.

Nesuprantu kodėl, kai vos jis pasakė tuos žodžius man, tapau nealkana, ir pasijaučiau blogai dėl jo tokių žodžių. Jis pats bendravo su manimi taip, o su juo taip bendrauti jau negalima. Skamba iš ties keistai.

"Galiu tavęs paklausti?" Lėtai ištariau, žvelgdama akimis į jį.

Jis linktelėjo, pažvelgdamas tuo žvilgsniu, kuris sukelia keistą jausmą manyje. Iš karto nuleidau savo žvilgsnį į maistą, trumpam užmerkdama savo akis.

"Kodėl tu dirbi? Tavo tėvas nenori, kad tu dirbtum, tai kodėl tai darai?" Rimtu balso tonu paklausiau jo, o tada lūpas suspaudžiau į tiesią liniją.

"Oi ta Katness, niekada nelaiko liežuvio už dantų" Nusijuokdamas ištarė jis, "ir tai yra ne tavo reikalas" Mirteldamas akimis ištarė jis.