Colleague // z.m ✔️

Trsidešimt šešta dalis

// Emily White

Paskutinį kartą žvelgiau į veidrodį, ir pati sau šyptelėjus, išėjau pro kambario duris. Sutikau Zayn besirišantį kaklaraištį, jis man šyptelėjo ir pakštelėjo į lūpas. Keista net pagalvoti, kaip pasikeitė mano gyvenimas per šiuos metus, atvykimas į Ameriką, viską pakeitė.

"Danieli, tu jau?" Garsiai sušukau.

"Jis jau išvažiavo su Jack" Pasakė man Zayn, stovėdamas prie durų.

Atsisukau į jį, nesuprasdama, kaip negirdėjau, kad jis išėjo. Priėjusi prie Zayn, pataisiau jo kaklaraištį ir jis atidaręs duris, mane praleido pirmą.

"Atrodai pasakiškai nuostabiai" Zayn pasakė, kai įėjome į liftą.

"Ačiū" Nusišyspodama atsakiau jam.

"Man atrodo visi galvos, kad mūsų vestuvės" Zayn pasakė nusijuokdamas.

Nusišypsojau jam. Mudu susiderinome, apsirengdami balta spalva, aš užsidėjau baltą suknelę, o Zayn baltus marškinius.

"Ne" Juokdamasi pasakiau, "Tu atrodai lygiai taip pat, kai eini į darbą" Pridūriau.

"Aš dabar irgi einu į darbą" Gūžtelėjęs pečiais atsakė.

Apsikabinusi jį, prisiglaudžiau prie jo, trumpam užmerkdama akis ir leisdama sau atsipalaiduoti.

"Ką tu man norėjai vis pasakyti apie savo šeimą?" Paklausiau jo, susiraukusi.

"Šiandien nuostabi diena, nesusigadinkim jos, papasakosiu rytoj, nors nemanau, kad be norėsi mane matyti po to, kai papasakosiu" Zayn balsas iš linksmo tapo liūdnas, jo veide išblėso šypsena, o akys prisipildė ašarų.

"Nekalbėk taip, tavo šeima nuostabi" Šypsodamasi pasakiau.

"Norėčiau ir aš tuo tikėti, princese" Paglostydamas mano skruostą pasakė jis.

// Zayn Malik

Stebiu, kaip Emily šoką valsią su Danieliu, ir juokiasi iš vis jo pasakomų žodžiu. Dievinu matyti ją tokia laimingą, bet negaliu išmesti iš galvos, kaip reikės jai pasakyti visą tiesą. Vos prasidės nauji metai ir aš viską sugadinsiu. Sugriausiu ne tik jos gyvenimą, bet ir savo. Bet, kartais pagalvoju, kad ji būtu daug laimingesnė be manęs.

"Zayn" Išgirdęs, kaip mane šaukia tėvo draugas, atsisukau atgal.

"M?" Ištariau, gerdamas viskį.

"Tave kvėčia tėvas" Nusišypsodamas pasakė.

"Ko jam prireikė?" Paklausiau prieidamas arčiau.

"Kažkas apie darbą" Gūžtelėdamas pečiais atsakė jis.

Jaučiau, kaip mano venomis pradėjo bėgti nebekraujas, o kylantis pyktis tėvui. Net tokią šventę jis turi sugadinti darbo reikalais. Susiraukęs nuėjau prie lifto ir įėjau į jį, paspausdamas patį viršutinį mygtuką. Stebėjau Emily, ji žiūrėjo į mane susirūpinusi, bet tuo met lifto durys užsidarė. Užsimerkiau, stengdamasis nurimti, kad nepradėčiau kelti pykčio scenų.

"Aš čia" Pasakiau įėjęs į jo kabinetą, nes jis buvo nusisukęs į lango pusę.

"Gerai" Pasakė atsisukdamas į mane.

"Ko dabar prireikė? Luca sakė, kad dėl darbo, norėjai mane matyti" Piktai pasakiau.

"Panašiai"

"Greičiau sakyk, neturiu laiko" Greitai atsakiau.

"Aš tykiuosi, kad tu nieko nepasakei Emily" Griežtu balso tonu pasakė tėvas, pakildamas iš savo vietos.

"Dar ne, bet ji turi teisę žinoti tiesą" Atsakiau jam, sugniauždamas kumščius.

"Neturi, tu juk supranti, kad tu visko neteksi, jei ji sužinos" Kiek pakeldamas balso toną atsakė.

"Man nerūpi, ką aš prarasiu, o ką ne. Ji privalo žinoti tiesą, kad tai dėl Tavo kaltės žuvo jos tėvas ir kad viską atėmiai iš jos šeimos, jei ne jos tėvas, nieko neturėtum" Nevaldydamas savo jausmų, pradėjau šaukti, "Jos šeima gyvena blogai, ir tik dėl tavo kaltės ir supistai tu nori ja pasinaudoti, kaip pasinaudojai jos mama" Pridūriau nenuleisdamas balso.

"Nustok, visi žino, kaip mirė jos tėvas" Atšaukė atgal man.

"Tie Visi nežino tikrosios tiesos, ypač Emily"

"Niekada ji to neturi sužinoti ir nebandyk jai prasitarti" Garsiai sušuko tėvas, eidamas link manęs.

"Ne?" Pradėdamas piktai juoktis pasakiau, "Mūsų šeima gyvena apsikrovusi turtais ir tik jo dėka, Tu viską atėmiai iš jų" Pridūriau šaukdamas.

"Zayn, nutilk" Tėvas žiūrėdamas už manęs sušuko.

"Nenutilsiu, jei nori nužudyk ir mane, bet aš netylėsiu, iki kol nebus įvykdyta teisybė, tu supistai sugadinsi jos gyvenimą, kaip padarei su jos tėvo, tu sužlugdysi ją, ir kaltas liksiu aš" Pro sukąstus dantis ištariau, jausdamas akyse ašaras.

"Zayn?" Švelnus Emily balsas pasigirdo man už nugaros.

Mano visas kūnas nutirpo, kai pamačiau ją stovinčią ašarotomis akimis tarpduryje. Sugniaužiau dar labiau kumščius, tikėdamas, kad ji nieko negirdėjo, bet žinau, kad tai tik bereikšmės viltys.

"Zayn, ar tai tiesa?" Susigraudinusi ištarė Emily.

"Emily, aš galiu viską paaiškinti" Prieidamas prie jos pasakiau, bet ji atsitraukė.

Ji žvelgė savo ašarotomis akimis į mane, o po to į mano tėvą, tada gražino žvilgsnį į mane.

"Pasakyk ar tai tiesa" Ji užšaukė ant manęs per ašaras.

Nurijęs susikaupusias seilias, lėtai linktelėjau, iškvėpdamas orą ir pajaučiau, kaip ašaros nurieda mano skruostu. "Prašau, Emily" Sukuždėjau.

Ji purtydama galvą apsisuko ir pradėjo bėgti link lifto.

"Tu supistai degsi pragare" Sušukau tėvui, ir pradėjau vytis Emily. Griebiau jai už rankos, priešais liftą.

"Neliesk manęs" Emily sušuko ant manęs.

"Prašau, leisk man paaiškinti" Maldaudamas pasakiau.

"Nenoriu nieko girdėti iš tavęs, tu esi sumautas niekšas" Tiek ištarusi ji įėjo į liftą.

Stebėjau jos mėlynas akis, iki kol užsidarė lifto durys. Tada parklupau priešais liftą, panardindamas veidą delnuose.