Colleague // z.m ✔️

Trisdešimt penkta dalis

// Emily White

Visą dieną negalėjau išmesti iš galvos Zayn elgesio biure. Bandau save vis įtikinti, kad jo akyse nebuvo jokių ašarų, bet apgaunu pati save, nes tikrai jas mačiau. Bet nesuprantu, kodėl jis galėjo verkti?

"Zayn, tu namie?" Sušukau įėjus į namus.

Numečiau namų raktus ant komodos ir nusispyriau batus, įeidama į svetainę. Apsižvalgiau pamačius ant stalo vyno taurę ir tuščią raudono vyno butelį. Paėmus daiktus, nusinešiau į virtuvę, viską padėjau ant baro. Nuėjau prie Zayn kambario durų ir tyliai jas pravėrus, pamačiau jį ramiai miegantį lovoje. Apklojau jį kaldra, ir palikau miegantį.
Nusimaudžiusi grįžau į virtuvę, ir pasidariau kavos. Atsisėdau prie stalo su nešiojamu kompiuterio, kad galėčiau padirbėti. Atsidariau šaldytuvą ir prikandusi lūpą žiūrėjau, ką pasidaryti pavalgyti. Garsiai suklykiau, pajautusi rankas ant liemens, greitai apsisukau ir pamačius besišypsantį Zayn.

"Išgązdinai mane" Pasakiau, apsikabindama jo kaklą.

"Nepyk" Sukuždėjo prie pat mano lūpų.

Uždarius šaldytuvą, pasiėmiau kavą ir atsisėdau ant kėdės susikėlusi kojas, stebėjau kaip apsinuoginęs Zayn darosi kavos. Galiu pripažinti, kad jis atrodo be galo karštas, kai yra apsimiegojęs.

"Kada grįžai namo?" Paklausiau jo atsigerdama kavos.

"Hmm" Galvodamas sumurmėjo jis, "apie trečią" Pridūrė.

Jis atsisėdo šalia manęs, ir nusišypsojo. Jo akys kiek paraudusios, bet gal tai dėl vyno.

"Kas buvo šiandien biure tau?" Lėtai paklausiau jo.

"Nieko" Greitai atsakė, gūžtelėjęs pečiais.

"Aš mačiau tave Zayn, tikrai ne nieko" Pasakiau.

"Tiesiog-" Jis nutilo, pradėdamas mąstyti ir jo akyse pasirodė ašaros, "Mano šeima-" Per namus nuaidėjo skambutis, ir Zayn vėl yra nutrauktas, kai tik nori kažką pasakyti apie savo šeimą.

Zayn po kelių minučių grįžo su Danieliu už savęs. Greitai atsistojau iš savo vietos ir stipriai apsikabinau draugą.

"Ką čia veiki?" Paklausiau jo, netikėdama, kad matau jį priešais save.

"Zayn pasiūlė atvykti" Gūžtelėdamas pečiais atsakė, pažiūrėdamas į Zayn.

Atsisukau į vaikiną stovintį šalia, ir stipriai jį apsikabinau, užmerkdama akis.

"Tu esi nuostabiausias" Sukuždėjau į jo kaklą.

Atsitraukusi pažiūrėjau į jo akis, ir ką galiu matyti, tik liūdesį susimaišiusi su ašaromis ir viską bandoma užglaistyti netikra šypsena. Jaučiau, kaip mano širdis skyla, matant tokį Zayn.

"Paliksiu jus dviese" Pasakė Zayn.

"Kodėl?" Liūdnai paklausiau, žiūrėdama tai į Danielį, tai į Zayn.

"Jūs nematėt vienas kito, ramiai pasikalbėkit" Tiek pasakęs jis išėjo pro virtuvės duris.

Liūdna atsisėdau prie stalo, ir Danielis atsisėdo šalia. Atsisukau į jį, šyptelėdama pusę lūpų, tuo met uždariau kompiuterį, nes su tokia nuotaika nelabai ką padirbsiu.

"Nesuprantu, kas jam yra" Vis dar liūdna pasakiau.

"Zayn turi daug paslapčių, tikriausiai jos visos pradėjo slėgti jį, todėl jis toks" Bandė paaiškinti Danielis, "Bet tokį jį paskutinį kartą mačiau, kai sužinojo apie Sabrina" Sukuždėjo jis.

"Bet aš jam nieko nepadariau" Jaučianti ašaras atsakiau.

"Gal ir nepadarei, bet jis kaltina save, mes tuomet jam davėm erdvės ir viskas laikui bėgant nurimo" Atsakė Danielis.

Nuleidusi akis, stengiausi nepradėti verkti, nuo kylančių visų jausmų. Gal būt kažką padariau, ko pati nesuprantu, gal ką pasakiau, ką jis ne taip suprato?
Jack įėjo į virtuvę su rankose dveis buteliais šampano. Apsikabinaus su juo ir jis keistai pažiūrėjo į mane. Pasakius, kad netrukus grįšiu, nuėjau pas Zayn.

"Zayn?" Ištariau stovėti balkono tarpdury.

"Ką?" Piktu balso tonu pasakė jis ir to užteko, kad mano skruostais pradėtu riedėti ašaros, nes jis tikrai mane kaltina dėl kažko.

"Zayn, aš atsiprašau, kad ir ką bebūčiau padarius" Kūkčiodama ištariau.

Zayn greitai atsisuko į mane, ir jo veide atsispindėjo sumišimas. Jis išmetė cigaretę ir priėjęs apsikabino mane, įtraukdamas į savo glėby.

"Tu dėl nieko neesi kalta, mažyle, visada atsimink, kad be galo myliu tave" Sukuždėjo pabučiuodamas mano kaktą.