Colleague // z.m ✔️

Keturiasdešimt pirma dalis

// Zayn Malik

"Ar pameni poną Jacob Devid?" Tėvą manęs paklausė, po kelių sekundžių.

"Taip" Susiraukdamas ištariau, ir prisimerkiau.

"Tai kalbėjau su juo" Paprastai atsakė, bet galiu prisiekti, kad matau jo veide sumišimą.

"Apie ką tu gali kalbėti su juo? Jis sušiktai, nusinešė mūsų projektą" Garsiai pareiškiau, piktu balso tonu.

"Ne dabar Zayn, man reikia dirbti" Jis atsisėdo į savo kėdę, paimdamas kažkokius popierius į rankas.

Kadangi matau tėvą tokį keistą, pirmą kartą, nusprendžiau nieko jam nebesakyti, nes bet kurią sekundę, galėčiau pratrūkti.

"Atėjau pasiimti 'Atlanta' dokumentų" Pasakiau.

Jis ištiesė aplanką, net nepažvelgdamas į mane. Pasiėmęs išėjau pro jo kabineto duris. Naujoji mergina sėdinti prie stalo, man nusišypsojo ir aš jai pamerkęs akį, nuėjau link lifto.

~

Sėdžiu namie ant sofos, ir geriu antrą stiklinę viskio. Mano veidas visas perbąlęs ir negaliu nustoti galvoti apie tai kas įvyko, tėvo kabinete. Vieną sekundę tuo metu, prigavau savo galvojantį, kad tėvas kalba su Jacob White. Mano kūnų nuėjo šaltas prakaitas, vos tik jis pasiekė mano mintis.
Namų durus atsidarė ir pro jas įėjo Emily. Ji šyptelėjo mane pamačiusi ir priėjusi pabučiavo į lūpas, trumpam bučiniui.

"Sakiau paskambinti, kai norėsi, kad parveščiau" Ištariau, kai ji paėmė iš mano rankų tuščią stiklinę.

"Mane parvežė Louis" Mielai nusišypsodama atsakė ji.

Mano telefonas pradėjo skambėti ir susiraukiau, pamatęs Paul vardą. Ko dabar jam prireikė iš manęs?

"Klausau" Atsiliepiau, atsistodamas.

"Šiandien, lygiai devintą vakaro, prie senosios prieplaukos, atsivesk ir savo gražiąją panelę, nenorėtum gi jos palikti vienos namie" Paul juokas nuaidėjo telefone.

"Maniau mes atsiskaitę" Piktai jam atrėžiau.

"Dar ne, Zayn, matai, tavo senoji meilė, nori su tavimi susitikti" Jis vėl pradėjo juoktis.

Padėjau ragelį ir iš pykčio jį sviedžiau ant sofos, susimdamas už galvos ir ištardamas 'šūdas'. Emily pažiūrėjo į telefoną, po to į mane.

"Lenktynės šiandien" Sumurmėjau prieidamas prie jos, ir apsikabinęs prisiglaudžiau, "ir jis nori, kad atsivesčiau, ir tave" Tyliai pasakiau.

"Viskas gerai" Emily atsitraukusi raminančiai atsakė man, "jei tik tai padės tau greičiau jo atsikratyti, aš vyksiu" Ji nusišypsojusi, padrąsinančiai pridūrė.

Kelias sekundęs negalėjau atitraukti žvilgsnio, nuo jos mėlynų akių, lėtai pasilenkiau link jos ir priglaudžiau savo lūpas prie jos. Truputį ją pakėliau ir ji apsikabino mane kojomis.

"Be galo tave myliu, Emily, kodėl dievas tau mane atsiuntė, ką tokio padariau, kad gavau tave" Atsitraukęs ištariau, ir mano veide išaugo šypsena be žiūrint į ją.

"Nes esi savimi, Zayn" Ji ištarė ir vėl priglaudė savo lūpas prie manųjų, "man reikia eiti ruoštis" Prisiminusi, ji greitai atsimerkė.

"Ką?" Susiraukęs pasakiau, paleisdamas ją.

"Aš ten nevyksiu, nepasiruošusi ir nepasitikinti savimi" Atkirto ji man, susidėdama rankas ties krūtine.

Mano veide išaugo dar platesnė šypsena, matant ją tokią ryžtingą. Mano mergaitė

"Gerai, eik ruoštis" Sukikendamas atsakiau jai, "aš tuo tarpu paskambinsiu, kad atvažiuotu Jack, Louis ir Danielis" Imdamas telefoną nuo stalo pasakiau.

"Kodėl?" Ji susiraukė.

"Tu ten neisi be apsaugos, kol aš lenktyniausiu, tu negali likti viena" Rimtu balso tonu atsakiau jai.

Emily lėtai linktelėjo ir netrukus dingo už savo kambario durų. Mano širdis vis nerimsta, ne dėl to, kad po kelių metų išvysiu Shannon, bet todėl, nes su ja susipažins Emily.