Metanoia

f i r s t

Ieva
- - -

Sedėjau parke ant keliose vietose sulūžusio suoliuko, viena ranka spausdama kavos puodelį, o kitą atrėmusi į skaudamą galvą.
-Atrodai tarsi tuoj kažką nužudysi,- iš manęs nusijuokė Andrėja, priėjusi prie manęs.
-Taip ir bus,- tyliai sumurmėjau trindama smilkinį,- veltui grįžau ketvirtą ryto.
-Štai kas būna kai manęs neklausai,- prunkštelėjo tamsiaplaukė ir užsidegė cigaretę. Aš parodomai nusikosėjau, bet jai nė motais.

-Tai pasakok,- išpūtusi į viršų dūmus tarė ji.
-O ką sakyti?- nieko nesuprasdama gurkštelėjau deginančio skysčio.
-Kodėl vėl susidėjai su Dominyku? Va tas man neaišku.

Jau supratau ką ji darys. Pradės moralizuoti, kad ne su ta kompanija praleidžiu savo laiką. Bet aš myliu Dominyką ir Andrėjos žodžiai to nepakeis.

-O koks tavo reikalas?- pasipiktinusi atkirtau.
-Aš nenoriu, kad vėl nukentėtum, negaliu pakęsti to fakto, kad mano geriausios draugės širdis bus sužeista.

Toliau prasedėjom tyloje. Aš kartais bandžiau išsižioti ką nors pasakyti, bet taip ir nieko nepratariau.

-Tik būk atsargi,- tokie buvo tamsiaplaukės paskutiniai žodžiai jai nueinant nuo suoliuko.

- - -
Visgi paskutinę vasaros dieną, nepaisydama geriausios draugės patarimo praleidau su juo. Mes buvom keturiese- aš, Dominykas, jo draugas Mykolas ir Mykolo panelė Paulina.

Sedėjom Mykolo tėvų bute, apsvaigę nuo didelės alkoholio dozės ir šiek tiek apsinešę. Viskas buvo tiesiog tobula, kol nesuskambo Dominyko mobilus. Vaikinas nuėjo atsiliepti į kitą kambarį, o grįžo visas piktas. Bandžiau su juo pasikalbėti, bet šis nubloškė mano ranką ir pradėjo ant manęs rėkti. Aš žinojau, kad jis dažnai pasikarščiuodavo, kai buvo girtas, bet tą kartą jis buvo tiesiog įtūžęs.

Nenorėdama ten užsibūti pabėgau iš buto ir sustojau prie tilto. Dar išgirdau iš už nugaros Dominyko balsą, kviečiantį mane, bet aš bijojau.

Pirmą kartą bijojau žmogaus, kurį myliu visa širdimi.