Metanoia

f o u r t h

Namo parsigavau naktį, gal apie antrą arba trečią. Tyliai ėjau per butą, stengdamasi nesukelti nei garso. Pakeliui į kambarį virtuvėje padėjau visą popierizmą, kurį teks perskaityti ir pasirašyti. Kartais manau, kad mokyklos per daug iš mūsų reikalauja, juk ir taip lupa pinigus.

Pamerkiau rožę į vazą, jau seniai stovinčią mano kambaryje. Atsidūstu. Vistiek įtartinai žiūrėjau į Dominyko atsiprašymą, bet ką padarysi, jis nemėgo atskleisti savo minčių, jas slėpė giliai.
- - -
Mokykla kaip visada buvo nuobodi, gavom visus vadovėlius su amžinais grasinimais, kad už vadovėlio sugadinimą degsi pragare. Laukiau tik vienos pamokos- matematikos, per kurią neaiškiomis priežastimis sujungia dvi atskiras klases. O tai reiškė, kad galėsiu sedėti su Andrėja.

Kad ir kaip nenorėjau ir protestavau, mane paskyrė klasės seniūne, o mano pavaduotoju tapo baisus prielipa Egidijus. Tiesiog tobula. Ir žinoma, auklėtojos iniciatyvos dėka, man teks suorganizuoti mūsų klasės išvyką, kol dar užsitesęs vasariškas oras.

- - -
Įėjusi į kabinetą iš karto pamačiau Andrėją, atskubančią manęs link. Šyptelėjau ir pribėgusią merginą apkabinau.

-Exai susitiko,- sušnibždėjo ji, parodydama į klasės galą. Pasižiūrėjusi į tą pusę pamačiau garbanių, atsirėmusį į stalą bei aiškiai suirzusį, o priešais jį sukryžiavusi rankas stovėjo Atėnė. Negalėjau girdėti apie ką jie kalba, bet abu matomai buvo nepatenkinti. Nieko nelaukdama priėjau prie jų.

-Tu nebegali taip daryti,- įsakmiu, bet ramiu balsu tarė Atėnė.
-Nėra jokių įrodymų, kad aš tai padariau,- nerūpestingai atsakė Dominykas.
-Labas, tikiuosi nesutrukdžiau,- įsiterpiau.
-Nesutrukdei, aš gal geriau eisiu,- greitai pasakė Atėnė ir šovusi paskutinį piktą žvilgsnį vaikinui, skubiai pasišalino.
-Apie ką kalbėjot?
-Apie nieką...
-Aš rimtai, apie ką kalbėjot?
-O koks tavo reikalas?
-Na nežinau, nes mano vaikinas kalba su savo buvusia, gal dėl to ir mano reikalas.
-Tiesiog nesikišk,- tai taręs jis išėjo, palikęs mane su begalę klausimų.