Metanoia

n i n e t e e n t h

Atėnė
- - -
Sedėjau priešais gan įpykusią direktorę, kurios kairėje tarp įvairiausių įmaučių ir segtuvų buvo įsitaisiusi pavaduotoja.
-Tai nori pasakyti, kad visą mėnesį praleidai psichiatrinėje dėl savo psichinių sutrikimų?-paklausė direktorė.
-Taip, ponia.
-Ar yra kokių failų apie tavo sutrikimus?
-Privalo būti.

Tai buvo pusiau melas ir pusiau tiesa. Man prieš tris metus diagnozavo depresiją ir nuostabioji teta išsiuntė mane į psichikos sveikatos centrą. Jame buvo įvairiausių paauglių su įvairiomis problemomis- šizofrenija, depresija, valgymo sutrikimai, priklausomybės ir pan. Bet praeitą mėnesį nebuvau psichiatrinėje. Kad ir kaip nekenčiu melo, melavau tetai ir dabar direktorei. Aišku keli Underground'o hacker'iai padėjo suklaidinti failus, kad galėčiau apgauti žmones.

-Taip, kątik radau visus popierius,- tarė pavaduotoja, ištiesdama gan didelę šūsnį direktorei.
-Puiku. Esi laisva eiti.
-Ačiū.
-Ir Atėne,- dar išgirdau direktorę,- mūsų gimnazija netoleruoja tokios išvaizdos.

Ji aišku, kalba apie mano plaukus, kuriuos apimta spontaniškumo nusidažiau violetine spalva. Man, iš tiesų nie kiek nerūpėjo ką apie mane galvojo. Vistiek planuoju vos tik pabaigusi mokyklą dingti kuo greičiau iš Lietuvos. Galbūt pakeliauti po pasaulį. Pagaliau surasti savo šeimą. Apskritai gerai gyventi.

Į pamoką eiti nebuvo tolko ir tai greitai pasibaigs, po kokių dešimt minučių. Iš kuprinės išsitraukusi visai neblogos apimties aplankalą pilną mano tėvų nuotraukų, laiškų, gimimo liudijimų. Buvo visko kas tik mano manymu, gali padėti paieškoje. Nors daugelis jau pasidavė, aš vis dar turiu vilties. Neseniai senajame name, kurį paveldėjau radau dėžę laiškų, adresuotų mano mamai. Jie buvo rašomi angliškai, kaip supratau tėvo draugo iš kariuomenės. Pats pirmas laiškas buvo atsiūstas dieną po tėvo mirties ir buvo siunčiami iki pat mamos mirties. Mano laimei, yra adresatas, gyvenantis Italijoje, tačiau niekaip nesugebėjau jo rasti.

Suskambėjo skambutis ir iš klasių pradėjo plūsti mokiniai. Greitai susidėjau visus dalykus atgal į kuprinę. Nenorėjau, kad Ieva tuos failus pamatytų. Apskritai nemėgau kai manęs gailisi, tuomet jaučiuosi silpna.

Kolidoriaus gale pamačiau greitai einančią Ievą, bet jai priėjus arčiau suvokiau, kad kažkas negerai. Jos akys buvo nuleistos, vadovėlius rankose spaudė kaip įmanoma smarkiau ir ją lydėjo pašaipūs komentarai bei žvilgsniai. Pribėgusi prie jos pastebėjau, kad jos veidas buvo visas šlapias nuo ašarų.
-Ieva? Kas nutiko?
-Aš noriu iš čia išeiti,- ji pažvelgė į mane. Jos akys blizgėjo nuo ašarų. Mergina paėmė mano delną ir smarkiai suspaudusi pradėjo mane tempti.