Metanoia

s e v e n t h

Parašiau tėvams raštelį, kad grįšiu vėliau ir pasiemusi telefoną, raktus bei kelias eurų kupiūras išėjau iš namų. Autobusai dar važinėjo, tad dėl transporto galėjau nesijaudinti.

Dar neįėjusi į Dominyko namus galėjau girdėti trankią muziką. Kaip supratau, jo tėvai vėl kažkur išvykę. Visas pirmas aukštas buvo tirštas nuo žmonių masės- vieni šoko, kiti gėrė, o dar tik trečiadienis. Daug pažįstamų veidų pamačiau iš mūsų mokyklos, bet Dominyko nebuvo matyti. Vis dėl to virtuvėje radau Mykolą.

-Oo, Ievaa, sveika,- suvokiau, kad šia žmogus gan daug išgėręs.
-Gal matei Dominyką?- netempdama gumos paklausiau.
-Aha, antras aukštas, pirmos durys iš kairės,- tarė Mykolas ir nusvirduliavo ant vienos iš sofų.

Nieko nelaukdama užlipau į viršų. Nežinojau ko tikėtis, tad nusiteikiau blogiausiui. Sustojau  prie  pirmųjų durų- tai buvo Dominyko kambarys.Už jų sklido gan garsus juokas. Atvėrusi duris pamačiau grupelę žmonių susėdusių ratu ant lovos. Iškart pamačiau Dominyką, ant kurio kelių sedėjo man niekada nematyta tamsiaplaukė mergina. Bet tai nebuvo viskas- vienoje rankoje jis laikė neaiškios medžiagos pilną maišelį. Kitoje spaudė gan didelę šūsnį pinigų. Man įėjus visi nusčiuvo, o Dominykas iš nuostabos išsižiojo.

Kaip jis galėjo taip pasielgti?

Mano akyse susikaupė ašaros ir išbėgau iš kambario.
- - -

-Ar galiu tau paaiškinti?
-Ne, apie kokį pasiaiškinimą tu dar kalbi?! Jeigu aš tau netinku, tai prašom- eik pas tą merginą ir pardavinėk žolę.
-Ieva...
-Ir tuomet būsi laimingas.
-Ieva, aš myliu tave...
-Ne. Nustok šitą melą, Dominykai. Tiesiog dink iš mano gyvenimo. Tu prižadėjai, kad išėjai iš to verslo. Prižadėjai!
-Prašau, išklausyk mane!
-Ne, buvau per daug kvaila, kad tave priimčiau antrą kartą. Trečio nebus.
-Ieva...
-Sudie.

Pasakius tuos žodžius mano širdis sudužo. Į milijoną mažų šukių.