Metanoia

f i f t h

Atėnė
- - -

Stebėjau ploną dūmą, kylantį iš tarp mano pirštų surakintos cigaretės. Pasimuisčiau, kadangi sedėti ant balkono briaunos yra gan nepatogu.

- Tai nebegali kartotis, ar supranti?- buvau suerzinta šviesaplaukės merginos, stovinčios priešais mane.
- Aš nieko nedariau,- sumurmėjo ji, nedrįdama žiūrėti į mano akis.
- Samanta, kodėl tuomet tavo vyzdžiai išsiplėtę? Kodėl esi apsinešusi? Tu prižadėjai!
-Taip, tas tiesa.
-Tuomet kodėl, vakar man paskambinus atsiliepė Dominykas? Ar jis vėl tau davė narkotikų?

Ji tylėjo. Tai buvo pagrindinis Samantos bruožas- prisidirbusi ji tyli. Naglai nieko nesako ir apsimeta, kad viskas gerai.

Bet nebuvo gerai. Ši mergina pavogė mano širdį, o dabar ją be jokios empatijos daužo.

-Aš tave myliu, tu žinai tai,- pradėjo ji.
-Mylėti nepakanka, Samanta. Reikia pasitikėjimo. Abipusio pasitikėjimo. O jo nėra. Aš irgi tave myliu, bet kol tai tęsis, nežinau ar sugebėsim išlaikyti santykius.

Nulipusi nuo briaunos ant žemės numečiau beveik užgesusią cigaretę ir jau ruošiausi išeiti, kai Samanta mane sustabdė.
-Pasilik, prašau,- šviesaplaukės akyse pamačiau blizgančias kelias ašaras. Negaliu pakęsti, kai žmogus verkia.

Visiškai palaužta apkabinau merginą. Ji padėjo savo smakrą ant mano peties ir rankomis apsivijo kaklą.
-Aš nebevartosiu, prižadu,- sušnabždėjo Samanta.

Tikrai norėčiau ja tikėti, bet vis dėl to, labai abejoju jos žodžiais. Ir taip negaliu savęs pakęsti, kad jai vėl pasidaviau.