f i f t h

325 24 1
                                    

Atėnė
- - -

Stebėjau ploną dūmą, kylantį iš tarp mano pirštų surakintos cigaretės. Pasimuisčiau, kadangi sedėti ant balkono briaunos yra gan nepatogu.

- Tai nebegali kartotis, ar supranti?- buvau suerzinta šviesaplaukės merginos, stovinčios priešais mane.
- Aš nieko nedariau,- sumurmėjo ji, nedrįdama žiūrėti į mano akis.
- Samanta, kodėl tuomet tavo vyzdžiai išsiplėtę? Kodėl esi apsinešusi? Tu prižadėjai!
-Taip, tas tiesa.
-Tuomet kodėl, vakar man paskambinus atsiliepė Dominykas? Ar jis vėl tau davė narkotikų?

Ji tylėjo. Tai buvo pagrindinis Samantos bruožas- prisidirbusi ji tyli. Naglai nieko nesako ir apsimeta, kad viskas gerai.

Bet nebuvo gerai. Ši mergina pavogė mano širdį, o dabar ją be jokios empatijos daužo.

-Aš tave myliu, tu žinai tai,- pradėjo ji.
-Mylėti nepakanka, Samanta. Reikia pasitikėjimo. Abipusio pasitikėjimo. O jo nėra. Aš irgi tave myliu, bet kol tai tęsis, nežinau ar sugebėsim išlaikyti santykius.

Nulipusi nuo briaunos ant žemės numečiau beveik užgesusią cigaretę ir jau ruošiausi išeiti, kai Samanta mane sustabdė.
-Pasilik, prašau,- šviesaplaukės akyse pamačiau blizgančias kelias ašaras. Negaliu pakęsti, kai žmogus verkia.

Visiškai palaužta apkabinau merginą. Ji padėjo savo smakrą ant mano peties ir rankomis apsivijo kaklą.
-Aš nebevartosiu, prižadu,- sušnabždėjo Samanta.

Tikrai norėčiau ja tikėti, bet vis dėl to, labai abejoju jos žodžiais. Ir taip negaliu savęs pakęsti, kad jai vėl pasidaviau.

MetanoiaМесто, где живут истории. Откройте их для себя