Metanoia

e l e v e n t h

Šiandien buvo viena iš tų retų dienų, kuomet mane nuveždavo į mokyklą. Paprastai važiuodavau autobusu. Bet jeigu jau nusprendė mane pavežti, tai reiškė pokalbį. Taip nutiko ir šiandien. Iš pradžių pamoralizavo apie egzaminus ir kad esu atsakinga už savo gyvenimą.

-Ieva! Ar girdi?- nutraukė mano pamąstymus mama.
-Ką?- paklausiau.
-Tai kas įvyko prieš mėnesį negali kartotis, supratai?
Ak taip, tas įvykis. Prieš mėnesį, gal apie pirmą nakties prie buto durų atsirado Atėnė. Negana to, ji visa buvo apdaužyta ir kraujuota, tarsi po muštynių. Mergina tiesiog pasakė ,,Paaiškinsiu vėliau" ir praradusi sąmonę suklupo slenkstyje. Vis dar nesuvokiu kodėl ji būtent pas mane atėjo.
-Taip, supratau.
-Aš nenoriu daugiau savo namuose matyti tokių žmonių. Ir kad tu su ja nebendrautum.
-Gerai...
-Aš tiesiog noriu tave apsaugoti. Reikės su tos merginos tėvais pasikalbėti, ką jų dukra išdarinėja.

Bet man nereikia tavo apsaugos. Norėjau tai pasakyti, bet tie žodžiai jai bus kaip žirniai į sieną. Motinai niekada nesvarbi mano nuomonė, ji laikosi savo tiesų.

Vos tik pakabinau paltą spintelėje prie manęs pribėgo Andrėja.
-Kodėl mane ignoruoji?- tarė ji.
-Aš tave ignoruoju?
-Ieva, ar aš kažką blogai padariau?
-Ne, tiesiog...
-Gerai, kai sužinosi kas su tavimi vyksta, pranešk man,- pasakė ji ir pradėjo eiti tolyn.
-Andrėja!- pašaukiau draugę, bet ji jau buvo dingusi.

Atsidususi pasiemiau vadovėlius ir nužingsniavau iki klasės. Joje buvo keli žmonės, vieni kalbėjo tarpusavyje arba darė namų darbus. Pasisveikinau su jais ir atsisėdau į savo suolą. Po kiek laiko, prieš pat skambutį kai visi, įskaitant mokytoją laukė pamokos pradžios, į klasę įbėgo Atėnė. Net nustebau, kad ji nepavelavo. Po jos akimi buvo melynė, kurią ji nepilnai uždengė. Nors ir nepavelavo, ji vistiek atsiprašė ir atsisėdo į suolą.

Po pamokos radau Atėnę sėdinčią ant palangės mokyklos tuolete.
-Žinai, nesi gera melagė,- tariau atsisėsdama priešais ją.
-Ir kodėl taip sakai?- paklausė ji, žiūrėdama į pusiau atidarytą langą.
-Na, jeigu tavo meškėno įvaizdis vėl bus pateisintas nemiegojimu ar dar kitokiu ,,aš atsitrenkiau į sieną" bullshit, tai įspėk dabar.
-Negaliu tau pasakyti.
-Ir kodėl?
-Tiesiog negaliu.

Mane nukrėtė šaltis, sklindantis iš to atidaryto lango.
-Ir gerai, aš jau eisiu,- tariau, pakilusi nuo palangės,- man ekonomika.
-Ieva, baik išsidirbinėt,- pasakė ji taip pat pašokusi nuo palangės. Ji sugriebė mano riešą. Per paliestą vietą nubėgo tas keistas jausmas. Kodėl jis atsiranda? Grubiai ištraukiau savo riešą ir metusi jai nepatenkintą žvilgsnį išėjau.

- -
Heyo, palikit kokias nuomones apačioje.
Su meile,
Kaktusas