Always (1, 2, 3 sezonai)

"...I think I might give up everything..."

Ryte Emily vėl neradau namuose, Carol taip pat buvo dingusi, bet radau jos raštelį, jog išėjo pas kaimynę. Mūsų jaunėlė sesuo visada turėjo nuostabių draugų, viena iš jų – Amber, kaimynų mergaitė bei Carol klasiokė. Visada pavydėdavau joms draugystės, nes aš niekada to neturėjau. Prieš tėvų mirtį turėjau būrį žmonių, kurių dabar net nepavadinčiau pažįstamais. Gal ir laikiau juos savo draugais, bet prireikė laiko, jog suprasčiau, kad jie tokie nebuvo. Esu mačius kaip Amber ir Caroline padeda viena kitai išsisukti nuo įvairiausių situacijų, o mano „draugai" nusisuko nuo manęs pačiu sunkiausiu laikotarpiu. Kad ir kaip bebūtų keista, didelės traumos dėl to nejaučiu, todėl jaučiuos pakankamai stipri išgyventi asmeninius daykus ir susitvarkyti susavimi. Deja, tėvų žūtis paveikė mane. Labai stipriai paveikė. Tėvų netektis buvo pats didžiausias išbandymas per visus 19 metų.

Baigiau apmastymus stovėdama prie šaldytuvo ir žiūrėdama šeimos nuotraukas. Greitai papusryčiavau ir išėjau į ligoninę.

Įėjus į reikiamą kolidorių iš tolo pamačiau violetinius merginos plaukus ir patraukiau link jos. Jei gerai pamenu, dabar jai turėtų būti pietų pertrauka, todėl tikėjausi jog ji nueis su manim ten kur nepavyko papietauti vakar.

-Sveika! Nesitikėjau, kad ateisi. – Gemma atrodė nustebusi, bet mačiau kaip pralinksmėjo.-Gerai, kad atėjai, nes jau miriau iš nuobodulio.-tyliai nusijuokė ir man nespėjus nieko atsakyti nusitempė į palatą kolidoriaus gale.

Palata buvo tvarkinga, joje buvo tik viena lova, nors būtų tilpę keturios ar bent jau dvi. Lovoje gulėjo jaunas vaikinas, garbanotais rudais plaukais.

-Čia mano brolis.-tyliai sušnabždėjo Gemma.-Daktarai liepė būti šalia jo, nes greitu metu jis tūrėtų atsibusti. Problema tame, jog jis gali nieko neprisiminti, nes jam smegenų sutrenkimas.

-Carol taip pat jį turėjo, bet viską prisimena kuo puikiausiai.-norėjau ją pralinksminti, nes ji yra pats nuoširdžiausias mano sutiktas žmogus.

Apie dvi valandas sėdėjome ant sofos ir tyliai šnekėjome apie įvairiausius dalykus. Gemma man papasakojo apie savo šeimą, brolį, kurio vardas buvo Harry bei daug juokingų istorijų. Pirmą kartą jaučiausi taip sudominta žmogum, jaučiau jog su Gemma tapsim draugėmis.

Į palatą įėjo šviesių plaukų vaikinas, o jam iš paskos rudaplaukis trumpais plaukais. Po keletos sekundžių įžengė ir vaikinas iš kapinių. Niekaip negalėjau prisiminti jo vardo, kad ir kaip stengiausi. Visi draugiškai pasisveikino ir apsikabino su Gemma. Juodapalukis linktelėjo, todėl padariau tą patį. Po kelių sekundžių pauzės prabilo brunetas.

-Aš Liam, Harry draugas.

-Alexia, ummm – pasimečiau, nes nežinojau kaip save pristatyti, bet Gemma greitai susiprato.

-Ji mano draugė- išdidžiai šyptelėjo ir nuėjo prie Harry lovos patikrinti ar jam viskas gerai.

-Maniau tu neturi daugiau draugų išskyrus mus- pasakė vaikinas iš kapinių, o visi likę tik nusijuokė. Gemma iškėlė jam vidurinį pirštą ir grįžo prie mūsų.

-Aš Niall, taip pat draugas.

-Malonu- šyptelėjau ir atsisukau į Gemma.

-Kodėl toks nemandagus? Neprisistatysi? – Niall nusijuokė klausdamas juodaplaukio.

-Mes jau pažįstami.

Mačiau visų akyse sumišimą ir nesupratau kas čia keisto, bet nekreipiau į tai dėmesio. Dar kartą perkračiau savo smegenis, bet juodaplaukio vardo nesugebėjau prisiminti. Tikriausiai jis ir liks juodaplaukis, kol kažkas ištars jo vardą. Gemma apsidairė aplink lyg kažko ieškodama.