Always (1, 2, 3 sezonai)

"...spaces between us..."

Lėtai įsisegiau sidabrinius apvalius auskariukus, kurie iš pažiūros buvo paprasti, bet puikiai tiko. Deimantukai pritvirtinti prie šalto metalo suspindo veidrodyje nuo dienos šviesos. Laikas.
Paskutinį kartą apžvelgiau kiekvieną makiažo dėtalę, kiekvieną plaukų sruogą ir net ar tvarkingai atrodo mano blakstienos. Viskas buvo gražu. Bet mano kūno vis dar nepaliko abejonės. Papurčiau galvą ir šyptelėjusi nuėjau nuo veidrodžio. Atsargiai pirštais perbraukiau baltą medžiagą gulinčią ant mūsų lovos. Nukabinau suknelę nuo pakabos ir giliai įkvepusi pradėjau rengtis. Akys trumpam prisipildė ašarų, bet greitai sumirksėjau ir šiek tiek pavėdinau akis, jog jos išnyktų. Galų gale užsitempiau suknelę ir ją užsisegiau. Priėjau prie gražiai stovinčių aukštakulnių ir juos apsiaviau. Prieš išeidama iš kambario dar kartą atsisukau pažiūrėti kaip atrodau. Vėl priėjau arčiau veidrodžio ir nejučiomis paliečiau savo atvaizdą. Vis dar negalėdama patikėti, kad čia aš, atidžiai stebėjau kiekvieną savo bruožą bei judesį. Pasijaučiau keistai. Lyg atsisveikindama. Negalėjau suprasti, kodėl taip jaučiuosi. Norėjau atitraukti akis nuo savo neatpažįstamo atvaizdo veidrodyje, bet nepajėgiau. Puikiai žinodama, jog laikas eiti, toliau stovėjau spoksodama į save. Tikriausiai atrodžiau kaip didžiausia savimyla. Ir staiga man toptelėjo: tai ir yra atsisveikinimas. Atsisveikinimas su savimi. Su Watson. Ši pavardė man reiškė kai ką daugiau nei paprastą keverzonę pase. Tai buvo tai, kuo aš užaugau. Tai kaip susitvarkiau su savimi per visus šiuos metus. Tai, kaip ištvėriau tiek daug. Nepaisant to, ar buvau pasiruošusi atsisakyti jos ir tapti Styles? Ar tikrai norėjau palikti visas mirtis, išdavystes, paslaptis ir kitokį skausmą praeityje? Ar tai reikš, jog paleidžiu tai ir verčiu naują gyvenimo lapą? Watson manyje nebeliks. Pažvelgiau į savo rudas akis, kurios puikiai atspindėjo mano sumišimą. Bet tada aš nusišypsojau. Pergalingai. Stiprus jausmas užvaldė mano kūną ir atrodo galėjau laisvai nuversti kalnus. Ir tuo metu man pasidarė aišku kaip dieną - aš jį beprotiškai myliu.

-Iki, Alexia.-sušnabždėjau atitraukdama ranką nuo siauro veidrodžio ir palikau kambarį.

Giliai įkvėpusi nukaukšėjau į kiemą, kur manęs laukė automobilis.

-Vau...atrodai...pritrenkiamai.-pagyrė mane.

-Tikrai?-nusišypsojau.

-Taip, tikrai. Jam be proto pasisekė, jog tave veda.-palinksėjo.

-Ačiū, Zayn.-nuleidau žvilgsnį žemyn.

-Ar esi pasiruošus tam?-paklausė su nerimu balse.

-Manau taip.-linktelėjau.-Kad ir kaip kvailai tai skambėtų, ką tik atsisveikinau su savimi kambaryje.-nusijuokiau.-Su senąja savimi.

-Tai nėra kvaila. Tai drąsu.-priėjo prie manęs.

-Tikrai taip manai ar sakai tik dėl to, jog geriau pasijusčiau?-sukikenau.

-Sakau tai, nes esi drąsiausias mano sutiktas žmogus. Didžiuojuosi tavimi, Alex. Žinau, jog neesu tavo šeima ir tai neskamba taip gerai, kaip galėtų skambėti iš tavo tėčio, bet tikrai tavimi džiaugiuosi. Pažįstu tave labai ilgai. Per ilgai. Ir manau, kad nusipelnei visko, kas yra geriausia. Per visus tuos metus sugebėjai atsitiesti tiek kartų, kiek žmonės nesugeba per visą savo gyvenimą. Tu esi stipri, Alex. Ir tu niekur nedingsti. Būsi ta pati mūsų mažoji Alex, kuri nuolat primindavo, jog reikia džiaugtis gyvenimu, nesvarbu kas nutiktų.-gale jau bloviau kaip veršis.

-Žinai, kad esi mano šeima, Zayn.-sukūkčiojau.

-Oh, nagi, tavo makiažas susigadins.-pasakė bandydamas mane pralinksminti.

-Ačiū. Tikrai ačiū.-atsikvėpiau ir iš jo rankų paėmiau servetėlę.

-Nėra už ką.-šyptelėjo, kol aš atsargiai valiausi paakius.

Baigusi iškvėpiau visą orą ir apsikabinau su Zayn.

-Nagi, mums laikas. Palydėkime tave prie altoriaus.-pasakė jis švelniai spusteldamas gleby.

Visą kelią praleidau žvalgydamasi pro langą, mintyse sukurdama vis kitokį vestuvių scenarijų. Kelis kartus veidrodėlyje patikrinau ar neatrodau kaip ką tik verkusi, bet atrodo viskas buvo gerai. Ašarų pėdsakų ant veido neliko. Makiažas atrodė puikiai, o šiek tiek paraudusios akys, atrodė, tuoj išnyks.
Po Zayn žodžių buvau tvirtai apsisprendusi. Norėjau to. Norėjau pamatyti Harry stovintį prie altoriaus su maža šypsenėle, kurią jis visada turi, kai yra geros nuotaikos. Norėjau pamatyti jo ant rankos ištatuiruotą kryželį ir šiek tiek nuo jaudulio suprakaitavusius delnus. Jau įsivaizdavau jo ramią stovėseną ir žemą, gilų, bet nepaprastai gražų jo balsą, kai sakys įžadus.

-Atvažiavome.-mano mintis išblaškė Zayn.

-Taip greitai?-pasakiau apsidairydama.

Ir iš tiesų, mes jau stovėjome bažnyčios kieme, prie visų kitų automobilių. Išlipau pasitaisydama suknelę. Kieme būriavosi žmonės.

-O viešpatėliau, tu atrodai nuostabiai!-cyptelėjo Jesy.

-Ačiū.-nusijuokiau prieidama ir pakšteldama jai į skruostą.

Tą patį padariau ir su visais likusiais svečiais, kurie stoviniavo kieme. Atėjus laikui Zayn mane palydėjo į kambarėlį skirtą nuotakai. Čia mes lauksime ženklo, jog Harry jau pasiruošęs ir tada Zayn palydės mane prie altoriaus.

-Ar galiu paklausti?-pasakė atsiremdamas į kažkokį seną medinį stalą.

-Žinoma.-linktelėjau.

-Kodėl pasirinkai mane vesti tave prie altoriaus?-paklausė.-Turiu omeny, man tikra garbė tai daryti, tiesiog įdomu.

-Manei, jog paprašysiu Steve, tiesa?-paklausiau ir jis nejaukiai linktelėjo.-Tai vienas iš svarbiausių mani gyvenimo įvykių. Žinau, jog tai nėra tradiciška, bet man tai nesvarbu. Žmogus vedantis prie altoriaus neturi būti "tėviškas".-parodžiau kabutes.-Jis turi būti tiesiog svarbus. Ir atrodo teisingiausia, jog mane prie altoriaus vestum tu. Nes vedei visur. Per visą šį laiką tu padėjai man neparklupti. Visada buvai šalia.-nusišypsojau.

-Ir šį kartą tu taip pat neparklupsi.-nusibraukė išriedėjusią ašarą.

Į kambarį įėjo susinervinusi Danielle.

-Harry smarkiai vėluoja ir nekelia ragelio.-įrėmė rankas į klubus.

-Ką nori pasakyti?-susiraukiau.

-Nieko. Tik tai, jog jis vėluoja.-pasakė.

-Galbūt kasnors nutiko.-papurčiau galvą.

-Tikiuosi, nes kitaip išrausiu jį iš po žemių ir išspardysiu subinę.-pirktai sumurmėjo ir paliko kambarėlį.

Giliai įkvėpiau ir vėl iškvėpiau stengdamasi negalvoti apie blogiausia. Galėjau įsivaizduoti tik du scenarijus: Harry pateko į avariją ir dabar visas sužalotas guli kelio pakraštyje arba jis persigalvojo dėl vestuvių ir rankoje laiko bilietą į Meksiką.

-Jis atvažiuos.-pasakė Zayn, atrodo, perskaitęs mano mintis.

-Aš labai to tikiuosi, labai...-sušnabždėjau sau po nosim ir beviltiškai klestelėjau ant medinės kėdės su atlošu.

Praėjo penkios, vėliau dešimt, dvidešimt minučių, o Harry vis dar nepasirodė. Zayn stovėdamas šalia stengėsi mane nuraminti, bet jam sekėsi sunkiai, todėl į pagalbą pasikvietė Barbarą.

-Žinau, ką dabar galvoji, bet tai nepadės.-piktai subarė ji.-Jei tas suskis neatvažiuos, visi jį surasime ir pririšę prie bagažinės tampysime po miestą, kol nebeliks sveiko odos lopinėlio.-susierzinusi tauškė ji.

-Tai skamba be galo žiauriai ir manau, jog nerviniesi labiau už mane.-drebančiu balsu atsakiau.

-Manau abi nervinamės po lygiai.-pamasažavo man pečius.

Įtampa vis augo ir su kiekviena sekunde mano noras iš čia dingti vis didėjo. Atrodė, jog tuojaus suplyšiu. Buvau pasiruošusi keltis nuo kėdės ir sprukti pro duris, bet mane sustabdė atsilapojusios durys.

-Greičiau, po velniais, jis jau čia!-El pasakė Barbarai ir ši iškėlusi kumštį į viršų pabėgo palikdama mus dviese.

-Iki, Watson.-šyptelėjo Zayn ištiesdamas man parankę.

-Iki.-ištariau nusišypsodama.-Watson...