Always (1, 2, 3 sezonai)

"...I know it inside my heart..."

-Ar jūs sužeisti?-paklausė Lily.

Visi papurtėme galvas.
Iš miško išbėgo Andy su savo bei likusia Jimmy komanda.
Laikui bėgant susirinko mano ir Michael komanda. Netgi keli iš Barbara komandos, bet jos vis dar nebuvo.
Ėmiau vaikščioti pirmyn atgal skaičiuodama sekundes ir tikėdamasi, kad Barbara tuoj išlys iš medžių. Pro šalį prabėgo mūsų partneriai, kurių nepažinojome. Visi jie suėjo į didžiąją salę, kur visada renkamės po tokių darbelių.

Po dviejų valandų vis dar sėdėjau ant šalto asfalto su savo ir Barbara komandos nariais žiūrėdama į mišką. Kiti jau buvo seniai išėję.

-Ji negrįš.-pasakiau ir atsistodama nusivaliau ašarą riedančią skruostu.
Visi pasekė mano pavyzdžiu ir po truputį pradėjo eiti į patalpą.

Jaučiau apie šimtą porų akių susmigusių į mane kai žingsniavau link Caleb. Išgirdau ir kelis nuostabos kupinus aiktelėjimus.

-Ji sušiktai mirė.-tėškiau ant jo stalo kaukę ir ginklą.

-Žinau, aš neg...-jam nespėjus pasakyti pertraukiau jį.

-Tu galėjai mus tiesiog paleisti. Galėjai paleisti ją!-sušukau ir aplink spengė mirtina tyla.

-Aš atsiprašau.-tyliai sumurmėjo.

-Tu nesupranti. Ji buvo mano viskas. Ji padėjo man gyventi šį mėšliną gyvenimą, kaip manai, ką turėčiau daryti be jos?-Caleb nuleido akis neturėdamas atsakymo.

Papurčiau galvą palikdama salę.
Girdėjau kaip Caleb toliau visus sveikino pasiekus tikslą ir jog uždirbome krūvą pinigų.
Išsitraukiau cigarečių pakelį, bet nespėjau jo atidaryti, kai toli, beveik prie pat miško pamačiau raumeningą vaikino figūrą sparčiai judančią link manęs. Išsitraukiau ginklą ir priėjau arčiau salės durų.
Geriau įsižiūrėjusi, pamačiau, jog vaikinas kažką neša. Netrukus supratau, jog tai merginos kūnas. Barbara.
Vis dar nepaleisdama ginklo pasileidau bėgti link jo.

-Ji vis dar kvėpuoja.-pasakė jis paguldydamas ja į mano mašiną.-Gyvens, tiesiog jai reikia atsigauti. Tegul paguli penkioliką minučių.

-Ačiū.-pasakiau atsitiesdama.-Kodėl jai padėjai?

-Nes nedalyvavau susišaudyme. Niekada nepritariau savo gaujai, todėl kiekvieną kartą apžiūriu ar nėra gyvų.-truktelėjo pečiais.-Matau, jog ji ne mūsiškė.

-O dieve, maniau ji nebegyva.-uždėjau vieną ranką ant kaktos.-Kaip galiu tau atsidėkoti?

-Kuo ji vardu?-linktelėjo į Barbaros pusę.

-Barbara.-nusišypsojau.

-Jei galima, norėčiau jos numerio.-nusijuokė.

Nusijuokiau ir įvedžiau Barbaros numerį į jo telefoną. Atsisveikinęs jis nubėgo atgal.
Šiek tiek pravėriau langus ir užrakinusi mašiną grįžau į salę.

-Nekenčiu tavęs.-bedžiau pirštu į Caleb.-Tau labai pasisekė, jog Barbara gyva ir šiandien tu nemirsi.-pasakiau ir paskutinį kartą palikau salę.

Daugiau ten negrįšiu. Įsėdusi į mašiną ją užkūriau ir nuvažiavau tiesiai namo. Padėjau Barbarai atsikelti ir nueiti iki svečių kambario lovos.
Paguldžiusi ją atsinešiau vatos ir šiek tiek vandens. Apvaliau didesnes žaizdas ir palikau ją pailsėti.
Netrukus išauš rytas, o aš visiškai nesijaučiau pavargusi.
Lėtai, niekur neskubėdama nuslinkau į dušą, nusipraususi visą kraują, išsiploviau galvą. Išlipusi iš dušo susisukau plaukus į rankšluostį ir apsirengiau patogius rūbus. Plaukus šiek tiek padžiovinau su rankšluosčiu ir palikau džiūti natūraliai. Per tą laiką pasidariau arbatos bei šiek tiek užkandau.
Užrakinau namų duris ir įsėdusi į savo mašiną važiavau link Jessicos namų.