Kai tu atėjai.

3 DALIS.

-Vežk mane namo po galais! Šaukte liepiau jam.
-Parvešiu, bet tik kai gausiu atlygį.Trumpai atsisuko į mane ir vėl nusisuko kelią.
Turbūt norėjo pažiūrėti į mano reakcija, o ji aišku buvo nekokia.
-Tau rimtai su protu blogai ar tik apsimeti?
Visą kelią aš į jį, net nedirstelėjau, bet šį kartą atsisukau į jį. Bet netikėtai ir jis tuo pačiu momentu. Mūsų žvilgsniai susitiko su vienas kitu. Pamatęs, kad į jį žiūriu jis pradėjo šypsotis. Jis tikrai buvo gražus, o ypač akys. Jos tokios rudos ir ryškios. Jos galėjo tiesiog apsukti galvą. Susidrovėjusi greitai nusisukau link kelio.
-Nori pamatyti, koks aš išprotėjas? Vis dar spoksojo į mane. Tai mane dar labiau trigdė.
-Jo, žinok. Tiesiog laukiu, kol dar labiau nukvaišėsi. Žodžiai iš mano lūpų veržėsi.
Bet netikėtai mašina pradėjo riedėti dideliu greičiu. Iš baimės pradėjau laikytis už automobilio durelių.
-Nevažiuok taip greitai, užsimušim. Pradėjau rėkti drebančiu balsu.
Bet jis tylėjo ir tik šypsojosi žiūrėdamas į kelią. Kelias buvo tiesus ir nebuvo jokios mašinos. Vis dar lijo smarkiai ir buvo tikimybė, kad mes nuslysim nuo kelio. Bet kažkas nutiko netikėtai. Mašina pradėjo skleisti nesavus garsus, greitis lėtėjo ir mes sustojome. Atsipalaidavau, kai mašina visiškai sustojo.
-Kas per šūdas? Supykęs išlipo iš mašinos ir nuėjo atsidaryti kapoto. Mačiau, kad iš kapoto sklido dūmai. Po kelių minučių jis įlipo į mašiną.
-Na ką gi, liksim nakvot čia. Tik aš ir tu. Prikando lūpą. Nesiruošiau likti su juo.
-Aš dingstu iš čia,- atsisegiau automobilio diržą.,- Einu į lauką, gal kokia mašina pravažiuos. Jau ketinau lipti, bet jis mane pagriebė už rankos.
-Šiuo momentu niekas šituo keliu nevažiuoja. Tad liekam iki ryto.
-Su tavimi tikrai neliksiu. Jau geriau pėkščiom eisiu namo. Išlipau iš mašinos.
-Sėkmės! Nusišaipė,- Tikiuosi, greitai vėl susitiksim, gražuole. Vaikinas pamerkė akį. Nekreipusi į viską pradėjau eiti link namų. Lietus buvo labai smarkus ir šaltas. Greitai mano kūnas tapo permirkęs. Bet netikėtai pamačiau žaibą. Iš baimės sustingau. Juk aš bijau žaibavimo! Turėjau du pasirinkimus: eiti namo ir būti nutrenktai žaibo arba grįžti nakvoti pas jį. Būsiu kvaila ir turėsiu pasirinkti tai. Sugrįžau pas jį.
-O kaip netikėta! Namų neradai ar žaibavimo išsigandai? Vaikino veidas švytėjo iš džiaugsmo.
-Koks skirtumas! Nakvosiu čia, bet jei mane nors pirštu paliesi tau galas! Pradėjau grasinti jam, nors iš tikrųjų tai kvaila.
-Klausau, šefe. Ar tu nesušalai? Sušildyčiau.
Taip, man iš tikrųjų buvo šalta. Aš buvau visa permirkusi nuo lietaus.
-Išgyvensiu ir be tavo sušildymo. Stengiausi nedrebėti, kad jis to nepamatytų.
-Kaip nori. Tarė ir nuėjo atsigulti ant galinių sėdynių.
Bandžiau užmigti, bet niekaip nepavyko. Man buvo žiauriai šalta. Visas kūnas drebėjo. O tas jau miegojo. Į mano galvą šovė tikrai kvaila mintis.
-Ei kelkis! Priimsiu tavo šiluma kurią siūlei, bet vien dėl to, kad žiauriai šalta.
Vaikinas lėtai pramerkė akis ir šyptelėjo.
-Ateik tada. Pamojo su ranka link savęs.
Jis nusirengė ir padavė savo megstinį man. Aš jį apsirengiau ir jis mane prisiglaudė prie savęs. Buvo kur kas šilčiau, nors viduje kažką jaučiau, kad man patiko tas apsikabinimas. Jaučiau malonumą jausti kito žmogaus glėbį.
-Matai, aš prie tavęs nelindau dabar, tu pati paprašei. Spėju jis tada šypsojosi.
Negalėjau ant jo pykti, nes tai buvo teisybė. Galėjau tiesiog likti ten ir sušalti.
-Tai vien dėl to, kad man šalta. Užtikrintai tariau. Iš lėto mano akys merkėsi ir aš užmigau jo glėbyje.