Kai tu atėjai.

„Paslaptys" 20 DALIS (43)

Išgirdau, kaip į mano kambario duris pasibeldė. Jas atidarė Monika.
-Labas... Monikos akys nukrypo į mano prikrautus lagaminus,- Ar tikrai nusprendei išvykti?
-Taip, man jau metas. Pasiilgau savo tėčio, draugų... Taip bus geriausia.
-Taip ir paliksi Jokūbą tikintį Kamilės melais?
-Aš neturiu kito pasirinkimo. Noriu jam paaiškinti, bet jis manęs neklauso.
-Tu elgiesi neteisingai. Žinai ką, man šovė mintis. Pradėjo šokinėti iš džiaugsmo.
-Kokia mintis?
-Negaliu tau sakyti, nes tu su manimi tikrai nesutiksi.
-Monika, nebėra laiko ką nors daryti. Anksti ryte aš išvažiuoju.
-Dabar kaip tik tinkamas tam laikas. Turiu jau dabar eiti vykdyti savo planą. Pažadu, aš viską ištaisysiu. Tarė Monika ir išlėkė iš mano kambario. Neįsivaizduoju, ką ji sugalvojo, bet tai turbūt kas nors beprotiško. Jos mintys visada tokios. Vėl pradėjau krautis savo daiktus. Iš tikrųjų abejojau savo išvažiavimu, juk taip pamilau šitą vietą. Šitoje vietoje tapau visai kitu žmogumi. Turbūt, man sugrįžus manęs neatpažins. Ir didžiausią abejojimą išvažiavimu man kėlė Jokūbas. Bijojau pagalvoti, kad galiu daugiau jo nesutikti. Nepamatyti jo akių, šypsenos ir jo garsaus juoko. Jis yra įpatingas. Visą laiką ieškojau tokio, kaip jis, ir pagaliau jį radus jis traukiasi nuo manęs. Staiga mano mintis pertraukė vokas, kurį radau tarp savo daiktų. Juk tai laiškas, kurį parašė Emilis Alison. Seniai norėjau jį perskaityti ir vis kas nors sutrukdydavo, kol galiausiai visai dingo. O štai dabar jis vėl mano rankose. Supratau, kad dabar ir yra tam tinkamas laikas jį perskaityti. Praplėšiau jį ir ištraukiau lapelį. Jame buvo rašoma:
Alison,
Rašau tau šį laišką dar nežinodamas, kiek man liko. Nežinau ar iki to spėsiu su tavimi atsisveikinti, todėl rašau tau šį atsisveikinimo laišką. Žinau, kad šis periodas tau bus sunkus. Dar būnant su tavimi tavo veide pamatydavau tavo liūdesį ir greitai jį nuvaikydavau, bet neilgam. Nenorėjau ir nenoriu, kad tu liūdėtum. Tikiu, kad šis skausmas po truputį sumažės ir tu tęsi savo gyvenimą. Neįsivaizduoju, kas manęs laukia ir kur aš atsidursiu, bet tikiuosi, kad galėsiu būti šalia tavęs. Tu pakeitei mano gyvenimą ir patį mane. Visada man sakydavai kovot. Dabar noriu, kad tu kovotum ir vėl taptum laiminga. Noriu, kad žinotum, jog myliu tave.
Emilis.
Ši meilė tokia tyra. Atrodo, kad ji amžina ir niekada neišblėstanti. Turbūt, Alison visai nebijojo mirties. Ji tikėjo, kad vėl pamatys jį. Mirtis jų neišskyrė, o aš dėl apgavystės turiu atsitraukti nuo Jokūbo. Elgiuosi blogai. Netikėtai išgirdau durų skambutį. Atidariau duris ir pamačiau to ko nesitikėjau sutikti.
-Tomai? Nemaniau, kad tave iš tikro paleido. Nustebusiu balsu tariau.
-Gal einam iš čia? Nemanau, kad tavo mama apsidžiaugtų mane pamačiusi. Linktelėjau ir išėjom.
-Kodėl atėjai pas mane?
-Nes esu tau skolingas. Juk mane išlaisvinai, kad ir tiek daug blogų dalykų pridariau.
-Bet aš tai dariau turėdama savų tikslų. Turbūt, jei nebūčiau turėjus tu ten ir būtum likęs. Jeigu jau esi laisvas, tai ką žadi toliau veikti? Paklausiau.
-Pirmiausia, išvažiuosiu iš čia, o toliau pradėsiu gyventi iš naujo. Nenoriu čia likti, kaip nusikaltėlis. Štai, atėjom. Mes stovėjome parke,- Šitoje vietoje viskas pasibaigs.
-Ką? Apie ką tu kalbi? Paskutiniai Tomo žodžiai mane pradėjo gasdinti.
-Eime toliau. Pasitiki manimi? Linktelėjau, nors abejoju, kad galiu pasitikėti.
-Kodėl atėjom čia? Paklausiau.
-Kai paleidau kulką į Alison, pabėgau. Ne dėl to, kad bijojau būti suimtas, o dėl to, nes nenorėjau žiūrėti, kaip ji miršta. Aš tada bėgau ir nežinau kodėl, bet atsidūriau čia, šioje vietoje. Pradėjau verkti, kaip pamišęs. Nenorėjau jos prarasti, nes ji pakeitė mane, o jai mirus aš vėl tapau tokiu pat šikniumi. Turbūt, nežinojai, kad poto aš išvažiavau iš čia. Po metų nusprendžiau čia sugrįžti ir viską prisiminti, bet netikėtai tu pirmą dieną pasirodei. Ir žinai ką pagalvojau? Pagalvojau, kad mano gyvenimas vėl pasikeis.
-Visada maniau, kad turi nors kruopelyte širdies. Tariau šypsodamasi.
-Džiaugiuosi, kad taip manei. Štai ir jis. Tomas parodė man už nugaros,- Mano darbas baigtas. Tarė ir pasitraukė nuo manęs ir Jokūbo.
-Ką čia darai, Jokūbai?
-Atėjau atsisveikinti. Girdėjau, rytoj išvažiuoji.
-Bet juk tu manęs nekenti?
-Monika su Tomu prablaivė man akis. Labai gailiuosi, kad apkaltinau tave ir neišklausiau tavęs.
-Tu tikrai nori, kad aš išvykčiau?
-Taip, Cara. Taip bus geriausia man ir tau.
-Ne, ne... Nesakyk taip. Sušnibždėjau.
-Visko tiek įvyko mano gyvenime. O aš tave tiek daug kartų įskaudinau. Negali taip manęs mylėti. Tik ne tokiomis aplinkybėmis. Ar leisi paskutinį kartą tave apkabinti? Linktelėjau ir apsikabinom vienas kitą. Mano veidu nusirito keletas ašarų.
-Laikas viską išgydys. Tyliai pasakė. Norėjau tikėti jo žodžiais.