Kai tu atėjai.

„Paslaptys" 11 DALIS (34)

Stovėjau paplūdimyje ir žiūrėjau, kaip į krantą daužosi didelės vandenyno bangos. Diena buvo vėsi ir vėjuota. Čia nebuvo nieko. Tiesiog aš. Viena tarp savo minčių. Neįsivaizduoju, ką aš čia veikiu, juk jau turiu pradėti savo planą. O gal dėl to, nes dvejoju. Juk neesu užtikrinta juo. Žinau, kad tai man daug kainuos. Bet aš viską padarysiu. Staiga išgirdau, kaip mano telefonas sučirškė. Tai buvo žinutė nuo Tomo.
Tomas: Mums reikia susitikti.
Šyptelėjau, nes mano planas jau pats pradėjo klostytis. Bet pažvelgusi į savo drebančias rankas supratau, kad aš bijau, nors kokią ir galiu stiprią vaidinti. Visa tai, ką darysiu turės ir kainą. Bet aš pasiaukosiu dėl savo sesers.
Užsimerkusi ir kelis kartus giliai įkvėpusi apsisukau ir ėjau link tikslo, kuris buvo viename parke.
Su Tomu susitarėme susitikti viename parke. Visiškai nenorėjau grįžti į jo namus. Reikėjo kuo viešesnės vietos, kad Tomas negalėtų būti labai prilipęs prie manęs. Bijojau kiekvieno jo prisilietimo.
Begalvodama pajutau, kaip už nugaros mane apglėbia rankos. Prieš atsisukdama link jo norėjau tikėti, kad čia bus Jokūbas. Vaikinas, kuris tiesiog man įstrigo galvoje. Bet atsisukus link, kad pamatyčiau žmogaus veidą, visas subjuro. Mano svajonės dingo ir aš grįžau į realybę.
Prieš mane stovėjo išsišiepęs iki ausų Tomas. Teko ir man panaudoti šypsenos magiją, kad tik mano džiaugsmas atrodytų tikresnis. Tikiuosi, mano šypsena neatrodo dirbtinė.
-Aš viską jau supratau... Atrodė, kad Tomas kalba dviveidišku balsu. Tai mane šiek tiek išgasdino, nes pagalvojau, jog Tomas suprato mano tikrus ketinimus.
-Ir ką tu supratai? Tarsi nieko nenumanydama paklausiau. Staiga jis paėmė už mano rankų.
-Supratau savo jausmus. Aš klydau, kad nepamiršau Alison. Klydau, kad tu man nerūpi. Šiuo metu tik tu man vienintelė egzistuoji. Tomas tardamas šiuos žodžius vis artėjo prie manęs. Aš sustingau iš baimės pabučiuoti savo sesers žudiką. Bet prižadėjau sau pasiaukoti. Tą ir darau. Užsimerkiau ir pradėjau galvoti apie Jokūbą. Galvojau apie tą mūsų pirmąjį netikėtą bučinį, kuris vis dar man neišeina iš galvos.
-Cara! Pagalvojau, kad Jokūbo balsas pradėjo skambėti mano galvoje,-Cara! Nedaryk to! Dar kartą išgirdau. Atsimerkiau ir greitai atsitraukiau nuo Tomo ir pažvelgiau dešinėje pusėje į stovintį Jokūbą. Norėjau džiaugtis, kad man nereiks pabučiuoti Tomo, bet ir tuo pačiu verkti, kad mano planas nepavyko. Jokūbas dabar viską sugriaus...
-Ką tu čia darai, šunsnuki? Įtūžusiu balsu tarė Tomas ir artėdamas link Jokūbo norėjo vožti jam, bet aš greitai suregavusi atsistojau priešais Jokūbą.
-Nedaryk to, nes pasigailėsi! Pradėjau šaukti ant Tomo.
-Po galais, negi tu su juo? Klausė Tomas manęs.
-Taip, mes vienoje pusėje tam, kad tu gautum atlygį už tai ką esi pridaręs. Nepagalvojusi tariau.
-Kekše, tu manim naudojaisi! Įtūžo Tomas. Išgirdęs šiuos žodžius Jokūbas neištvėrė ir patraukęs mane nuo kelio tiesiai vožė Tomui į veidą. Smūgis buvo toks stiprus, kad iš karto jis krito ant žemės. Jokūbui to nepakako ir jis pasinaudojęs kojų pagalbą pradėjo jį spardyti.
-Jokūbai, liaukis! Pagriebiau jam už rankos ir bandžiau tempti tolyn.
-Čia tau už Kamile ir Alison, kvailį! Užrėkė Jokūbas ant leisgyvio Tomo.
-Nesielk taip kaip Tomas! Pakartojau tą pačią frazę su kuria praėjusį kartą sustabdžiau Jokūbą. Staiga Jokūbas sustojo ir žvelgė į ant žemės gulintį Tomą.
-Einam. Paėmiau jam už rankos, kad nutempčiau nuo Tomo. Jis paklausė ir apsisukęs ėjo kartu su manimi. Atkreipiau dėmesį į tai, kaip Jokūbas žvelgė į mūsų sukabintas rankas. Iš karto tai pamačiusi greitai paleidau jo ranką. Pajutau, kaip mano žandai užkaito.
Apsisukom dar kartą pažvelgti iš tolo į gulintį Tomą. Prie jo buvo priėje keli žmonės ir į mus žvelgė piktais žvilgsniais. Turbūt, jie iškvies policiją, bet mes tiesiog nuėjom tylėdami.
Išėje iš parko sustojome vienas priešais kitą. Žinojau tik tai, kad ką mes planavom viskas žlugo.
-Ką mes darysim dabar? Šiek tiek supanikavusiu balsu paklausiau, o jis tiesiog žvelgė ramiu žvilgsniu.
-Aš tau kai ko dar nepranešiau. Staiga vaikino veide pasirodė truputis džiaugsmo, kurį aš puikiai įžvelgiau,-Aš radau pistoletą su kuriuo Tomas šovė į Alison. Jau šiuo momentu Luką turėtų paleisti iš kalėjmo.
Išgirdusi tai negalėjau patikėti. Iš džiaugsmo su rankomis užsiėmiau už veido ir net nepajutusi greitai apsikabinau Jokūbą. Jokūbas nedrąsiai savo rankas uždėjo man ant nugaros.
-Ačiū tau. Tyliai nuoširdžiu balsu tariau. Dar ilgą laiką taip stovėjome apsikabine ir džiaugėmės mūsų pergale. Staiga Jokūbas atsitraukė ir žvelgė į mano akis. Šią akimirką tikėjausi tik bučinio, kuris nuspalvintų dar labiau mūsų laimėjimą.
-Turbūt, tai paskutinis kartas kai susitinkam. Jokūbo žodžiai man tiesiog sudrasko širdį.
-Ką? Bet kodėl? Netyčiai man išsprūsta šie klausimai. Jokūbas į mane pažvelgia įtartinu žvilgsniu.
-Juk mes baigėm savo užduotį. Tik nesakyk, kad... Jokūbas nutilo neužbaigęs sakinio ir pradėjo purtyti galvą. „Taip, Jokūbai, aš visiškai susižavėjusi tavimi. Ir tu man imi ir po galais sakai, kad tai paskutinis susitikimas?! " Kaip būčiau norėjusi ištarti tai, bet nebuvau tokia drąsi, kad tai pasakyčiau. Juk jis man nieko nejaučia.
-Kad kas? Pavaidinau, kad nesupratai apie ką jis kalba.
-Ne, nieko. Tarė ramiu balsu,- Man jau metas. Sėkmės tau, Cara! Šyptelėjo ir paskutinį kartą pažvelgęs į mane nuėjo. O aš tik stebėjau, kaip jis nueina... Tai buvo ne šiaip atsisveikinimas, tai buvo atsisveikinimas visam laikui. Man taip skaudėjo viduje... Kodėl aš jam leidau išeiti???