Kai tu atėjai.

7 DALIS.

Greitai bėgau iš ten. Nenorėjau, kad mane pamatytų. Tik ne tokiomis aplinkybėmis. Jaučiau viduje skausmą. Negalėjau suprasti, kodėl taip jaučiuosi. Gal dėl to, nes jaučiausi apgauta, o gal dėl to nes mano jausmai jam vis stiprėja. Kuo labiau apie tai galvodavau tuo jis man rėždavo širdį. Žinojau į ką turiu kreiptis. Į Toma. Tik jis mane supras. Greitai paskambinau jam.
-Klausau.
-Tomai, kur esi? Pradėjau verkti.
-Aš namuose. Kas atsitiko?
-Gali ateit į tą pačią kavinę? Neatsakiau į jo užduotą klausimą.
-Gerai, tik tu nusiramink.
Padėjau ragelį. Bandžiau sutramdyti ašaras, bet jos vistiek tarsi bėgo upeliais. Nuėjau į kavinę ir pamačiau sėdintį Tomą. Kai jis mane pamatė, atsistojo ir iškart bėgau prie jo. Apkabinau jį. Turbūt jis to apsikabinimo nesitikėjo, nes tik po kokios pusės minutės uždėjo savo rankas man ant nugaros. Pabuvom kokias 5 minutes apsikabine. Man truputį pagerėjo.
-Juk tu žinojai, kad jis mergina turi? Paklausiau jo.
-Na, tai sužinojau, kai grįžau iš tavęs. Jis man pasakė, kad...
Neleidau jam užbaigti sakinio.
-Tai aš jam buvau, kaip koks žaislas?
-Palauk, leisk man pabaigti pasakoti. Jis susitaikė su savo buvusia. Tai ne pirmas kartas, kai jie susipyksta, poto susitaiko. Man iš tikrųjų buvo keista, kai pamačiau jus kartu, nes jis...
-Nes jis myli ją. Tu taip norėjai pasakyti? Mano ašaros ir vėl pradėjo byrėti.
-Taip. Mačiau, kad ir jis nusiminė.
-Tai ir buvo ta paslaptis, kurią slėpė?
-Ne, tai nesusija su tuo.
-Tai su kuo tada?
-Nemanau, kad tai tau būtina žinoti. Tai per daug skaudi paslaptis.
-O jo mergina ją žino?
-Manau, kad ne.
Niekaip nesupratau tos paslapties. Dabar mes tylėjom, o aš vistiek verkiau. Jis paėmė už mano rankos ir ją spustelėjo nestipriai. Bet aš ją patraukiau. Nenorėjau būti per arti Tomo.
-Aš jau eisiu. Tariau, valydamasi ašaras.
-Tai iki. Jis truputį šyptelėjo. Bet tai atrodė nenatūraliai. Aš išėjau, o jis liko ten sėdėti. Man beeinant šovė mintis. Noriu pasikeisti. Noriu būti nebe tokia iš išorės ir vidaus. Nenoriu būti ta naiva mergina. Aš keisiuosi. Bet pradėsiu iš išorės. Gal tai prablaivys mano mintis.

Po savaitės.

-Tau tinka šis stilius. Kelinta karta gyrė mane Monika.
-Turbūt nesuskaičiuočiau kiek kartų tai jau sakei. Pradėjau juoktis, ji taip pat.
Praėjo jau savaitė, kaip pasikeičiau stilių. Ir nuo to laiko pati geriau pasijutau. Emilio jau nebuvau sutikus ir džiaugiuosi. Su Tomu bendravom per žinutes, bet aš vengiau su juo susitikti, nes žinojau ką jis jaučia man. Bet bandžiau svarstyti vieną galimybę. O jeigu aš pradėčiau draugauti su Tomu? Gal tada ir aš jam jausčiau šiltus jausmus. Bet bijojau, kad nepasidarytų atvirkščiai. Nenoriu jo skaudinti. Jis ir taip man per geras.
-Įdomu, kodėl ėmiai ir sugalvojai pasikeisti? Klausė Monika pakėlusi antakius.
-Nes jaučiausi silpna ir maniau, kad išvaizdos pakeitimas man padės. Ir manau tai padėjo.
-Džiaugiuosi už tave! Beje, rytoj vakare bus vakarėlis pas Ana, eisi? Klausė Monika. Ana tai yra mano klasiokė, nors mes kaip ir nebendraujam.
-Žinoma!
-Keista tai iš tavęs tai girdėti. Įdomu, kas tave taip pakeitė? Gal Tomas? Jūs girdėjau bendraujat, bent taip Maikas sakė.
-Na, taip mes bendraujam. Bet kaži ar tai jo poelgis. Dvejojau, juk pati žinau, kad tai Emilio dėka.
-Nesikuklink, juk ir taip viskas aišku. Tau patinka Tomas! Mačiau, kad ji džiaugėsi dėl manęs, nors tai tik jai tai atrodo. Aš jai dar vis nieko nepasakojau apie Emilį. Aš tik po jos žodžių tik šyptelėjau.
-Manęs jau laukia Maikas, susitiksim vakarėlyje. Iki. Apsikabino ir išėjo.
Nusprendžiau eiti į paplūdimį pasivaikščiot. Ta vieta tiesiog ramina. Kaip visada, atsistojau ir žiūrėjau į jūrą.
-Čia turbūt vienintelė vieta kur tave galima sutikti. Girdėjau žinoma balsa už nugaros ir jaučiau, kaip jis artėjo. Atsisukau ir pamačiau Toma. Jis man šypsojosi savo plačia šypsena. Tai mane ir privertė nusišypsoti.
-Labas. Pasakiau, kai jį apsikabinau.
-Vos tave atpažinau, tu atrodai puikiai! Mačiau, koks jis buvo laimingas.
-Bet smagiausia, matyti tave laiminga. Tarė jis.
-Turbūt, tai tavo dėka.
Tą akimirka tikrai jaučiau, kad dėl jo buvau laiminga. Bet tai sakiau, kaip draugui, nors jam tai nuskambėjo kitaip. Jis pradėjo artėti link manęs. Jis su viena ranka man perbraukė per plaukus. Ir pradėjo lenktis mane pabučiuoti. Nežinojau trauktis ar ne. Jeigu trauksiuosi tai bus nesažininga jo atžvilgiu. Nusprendžiau, kad pasiduosiu jam. Mes pradėjom bučiuotis, bet tas bučinys buvo visai ne toks, koks buvo su Emiliu. Jaučiausi, lyg bučiuočiau geriausia drauga. Kai mes nustojom, aš jį apkabinau, kad jis vėl nesugalvotų pabučiuoti.
-Ar norėtum būti mano mergina? Klausė jis,
pakeldamas mano galva, kad matytų mano akis. Manau, kad reikia pabandyti. Tikiuosi, kad tas, kaip draugo jausmas praeis ir pasidarys, kaip vaikino.
-Norėčiau. Tariau. Ir staigiai galva atrėmiau į jį. Jis man pabučiavo į plaukus.
Turbūt su juo buvo geriausia kalbėtis. Jis tikrai moka mane pralinksminti. Mes ėjome pajūrio gatvele susikibe rankomis. Nepamenu, kada paskutinį karta taip juokiausi. Tuo momentu buvau tikrai laiminga. Bet netikėtai prieš mus atsirado Emilis su mergina. Turbūt, mano laimės momentai niekada ilgai nesitęs...