Kai tu atėjai.

18 Dalis

Grįžus namo galvojau apie Moniką. Kodėl ji taip elgiasi su Marku? Kas jai iš vis pasidarė? Iš Emilio gavau žinutę, kad jis grįš tik rytoj. Tad nusprendžiau, kad šiandien turiu skirti dėmesį savo geriausiai draugei. Sugalvojau, kad ją reikia išvesti prasiblaškyti. Ji sunkiai sutiko su šiuo pasiūlymu. Susitikome prie parko. Ji atrodė, kur kas geriau. Bet jos veide vistiek buvo išlikęs rimtas veidas.
-Kur mes eisime? Paklausė.
-Sugalvojau, kad galėtume nueiti į klubą. Tikėjausi, kad jai tai patiks.
-Nee, tik ne ten.
Buvo sunku kalbėtis su tokia Monika.
-Kodėl? Juk tu klubų mergaitė. Bandžiau ją pralinksminti, bet tai man nesisekė.
-Geriau eikime pasivaikščioti po paplūdimį.
Aš tik linktelėjau. Toks Monikos elgesys tiesiog žudė. Dabar vyravo tyla. Bet ją nutraukė priešais ateinantis Tomas. Seniai jį buvau mačius. Jis pasisveikino su Monika, o į mane net nei karto nepažiūrėjo.
-Kur Markas dingęs? Bandžiau su juo susisiekt, bet man nepavyko.
Monika tylėjo, nes ji nežinojo atsakymo.
-Ar jums viskas gerai su Marku? Paklausė Tomas. Monika man paėmė už rankos ir pradėjo vesti tolyn nuo jo. Jis liko stovėti vietoje, o mes nuėjome. Ji pradėjo verkti.
-Prašau, pasakyk, kas tarp jūsų vyksta?
-Kodėl tau turėčiau sakyti, kai tu man nieko nepasakoji? Ji pasidarė pikta. Monika buvo teisi. Aš jai taip ir nepasakiau, kad Emilis serga.
-Gerai, papasakosiu tau ką nuslėpiau, bet ir tu turėsi papasakot. Bandžiau su ja susiderėti. Mačiau, kad ji laukia ką aš pasakysiu. Bandžiau susikaupti, kad tai pasakyčiau.
-Emilis serga vėžiu. Nuleidau akis. Pakėlus jas mačiau jos šoko ištiktą veidą.
-Aš... Aš apgailestauju. Ar jis gali pasveikt?
Mano akyse pradėjo kauptis ašaros.
-Jis negali... Buvo sunku tai ištarti. Pradėjau valytis ašaras.
-Tai pasakyk, kas tave slegia? Prašiau.
-Markas turi kitą.
-Kąą? Negalėjau tuo patikėti.
-Tai tiesa, mačiau jį besibučiuojantį su kita. Bet jis nežino, kad aš mačiau.
Pradėjom verkti abi apsikabinusios viena kitą.
-Žinai ką, einam išgert į barą, kur tavo draugas dirba. Besivalydama ašaras tarė.
-Eime. Turbūt, neturiu kito pasirinkimo. Tik prižiūrėk, kad neprisigerčiau. Abi pradėjome juoktis. Bandžiau liūdesį nuvyti šalin.
Bare radome tik vieną laisvą staliuką. Prie mūsų priėjo dar nematytas padavėjas, kuris priėmė užsakymą. Dairiausi Luko ir pamačiau jį stovintį. Buvo sunku jį atpažinti be darbo uniformos. Pamojau, kad ateitų pas mus. Supažindinau Luką su Monika. Monikos nuotaika buvo pasitaisiusi, nors manau, kad tai alkoholio pasekmė. Buvo malonu žiūrėti į juos kaip kalbasi. Po valandos atsisveikinom su Luku ir išėjom.
-Man rodos tu jam patikai. Tariau besišypsodama. Ji tik suprunkštė.
-Oi ne ne. Jis ne mano skonio. Ir tu esi neteisi, tai tu jam patinki. Kumštelėjo į petį. Tikiuosi, kad ji klysta..
***
Praėjo savaitė po mūsų su Monika pasilinksminimo. Ji ir vėl pradėjo šypsotis, kaip ir anksčiau, bet manoji šypsena pradėjo rečiau pasirodyti. Tarp mūsų su Emiliu santykių atsirado praraje. Po praėjusio savaitgalio viskas pasikeitė. Su Emiliu neeidavo susitikti. Mat jisai užsiėmęs ir panašiai. O vakar, kai pagaliau susitikom nejaučiau jo švelnumo, kurį man jis dalindavo. Tai man pradėjo kelti nerimą. Jaučiau, kaip jis pradėjo nykti mano gyvenime. Dabar jau po pietų, o jis man neparašė nei vienos žinutės. Nesupratau kas darosi, bet jaučiau, kad tai mane labai skaudina. Supratau, kad mums būtina rimtai pasišnekėti. Bandžiau jam paskambinti, bet telefonas buvo išjungtas. Numečiau telefoną ant stalelio ir kritau į lovą. Netrukus išgirdau jo čirškėjimą. Žinojau, kad tai Emilis. Staigiai šokau iš lovos pasiimti telefono. Telefono ekrane pamačiau parašytą Monikos vardą. Atsidusau ir atsiliepiau.
-Labas, Alison. Kelinta valanda varysi į vakarėlį? Paklausė Monika. Nesupratau apie ką ji šneka.
-Kokį vakarėlį? Buvau nustebusi.
-Tu nežinai? Juk prie jo Emilis prisidėjo.
-Pirmą kartą girdžiu.
-Keista.. Bet tu ruoškis, ateisiu pas tave 20 valanda.
Padėjau ragelį. Kodėl man Emilis nieko nesakė? Man būtinai reikia ten nueiti. Emiliui skambinau dar kokį šimtą kartų, bet jis nekėlė. Tai mane žudė. Atėjus 20 valandai pradėjau drebėti, tarsi iš baimės. Bet ko man bijoti? Pagaliau atėjo Monika.
-Vau, Alison. Atrodai nerealiai. Tau tinka šis blogiukės stilius. Nusistebėjo Monika. Keista, bet šį kartą pasidažiau ir apsirengiau visai kitaip. Na taip, aš tikrai užnešiau į tokią, bet man dabar buvo ne tas galvoje.
Vakarėlis buvo labai didelis. Monika paėmė už mano rankos ir pradėjo temti link Marko. Poto ją paleido ir šoko jam į glėbį. Negaliu patikėti! Jie susitaikė. Nežinau ar tai gerai Monikai, bet man dabar ne tas rūpėjo. Palikau juos vienus ir ėjau ieškoti Emilio. Dar vis jaučiau tą nerimą. Nuėjus prie baro išgėriau vieną kokteilį. Gal tai nerimą nuramins. Pajaučiau baksnojimą į nugarą. Atsisukau ir pamačiau Luką.
-Labas, ką tu čia darai? Nustebau.
-Tą patį ką ir tu. Nusišypsojo Lukas. Buvo sunku susikalbėti per muziką.
-Pasikalbėsim vėliau, dabar turiu eiti. Šaukiau jam į ausį. Jis linktelėjo ir nuėjo. Ilgai dairiausi Emilio, bet vis dar nemačiau. Sugalvojau nueiti paieškoti prie baseino, bet mano kelią užstojo Tomas.
-Kodėl tu čia? Paklausė jis. Tomas atrodė sunerimęs.
-Ieškau Emilio. Kur jis?
-Amm.. Jo nėra čia. Mačiau, kad jis meluoja.
-Meluoji, praleisk praeiti. Pastūmiau jį į šoną ir nuėjau. Prie baseino buvo mažiau žmonių. Ėmiau dairytis ir už mano akių užkliuvo viena pora. Vaikinas iš nugaros buvo panašus į Emilį. Jis atsisuko link manęs ir pamačiau jį...