„Paslaptys" 17 DALIS (40)

291 23 1
                                    

Grįžusi namo radau mamą darančią vakarienę. Slapčia jei nematant žvelgiau į ją. Neįsivaizdavau kaip ji reaguos į tai ko jos paprašysiu. Pati net nežinau ar teisingai elgsiuosi.
-Pagaliau grįžai. Tarė mama pamačiusi mane stovinčią tarpduryje. Priėjau arčiau jos.
-Mums reikia apie kai ką svarbaus pasikalbėti. Tariau. Metusi visus darbus mama atsisuko link manęs.
-Klausau tavęs, mieloji.
Minutę tylėjau, nes man buvo sunku jai tai ištarti.
-Sakyk, mieloji. Paragino ji mane. Įkvėpiau giliau, kad sumažinčiau didelį spaudimą, kurį jaučiau viduje.
-Aš noriu ištraukti Tomą iš kalėjimo, bet man reiks tavo pagalbos.
-Apie ką tu šneki? Gal tau priminti, ką jis padarė? Jis nužudė tavo sesę. Mama kalbėjo piktu tonu.
-Aš tai žinau.. Bet teisybė tokia, kad jis to nenorėjo. Tomas mylėjo Alison ir jis nebūtų galėjas to daryti tyčia.
-Ne... Didžiausia teisybė tokia, kad mes ją praradom. Mama tarė ir pradėjo eiti link savo kambario, o aš paskui.
-Žinau, bet aš tavęs prašau tik vieno dalyko. Padėti atnaujinti bylą. Tai bus teisingiausia, juk Alison mirtis taip ir nebuvo gerai išnagrinėta. Mama išgirdusi tai sustojo ir atsisuko link manęs.
-Kodėl taip nusprendei? Juk pati prieš mėnesį kovojai, kad jį uždarytų į kalėjimą.
-Aš klydau ir dabar tu klysti taip galvodama... Paėmiau už mamos rankų,- Juk mes tai padarysim ne dėl Tomo, o dėl pačios Alison. Tai kaip? Mama linktelėjo man.
-Tegul išaiškėja teisybė.
-Ačiū tau. Tariau ir apsikabinau ją.
-Džiaugiuosi, kad tu dabar su manimi. Daugiau neturiu nieko be tavęs. Perbraukė su ranka per skruostą.
-Ir aš džiaugiuosi...
*PO SAVAITĖS*
-Aš tai įvykdžiau. Bylą pradėjo nagrinėti. Tariau Tomui,- Tai gal jau galėsi pasakyti, kur ji?
-Abejoju.. Kol nebūsiu laisvėje, tol nepasakysiu. Nusivaipė.
-Juk tai užtruks, o man jau dabar reikia sužinoti.
-Gaila žiūrėti į tavo liūdną veidą. Atsiduso,- Na, gerai. Pasakysiu. Jis kaip visada mėgo mane paerzinti.
-Tai kur ji? Paklausiau.
-Deja, bet nežinau. Sukryžiavo rankas.
-Tu mane apgavai. Tu esi tikras šunsnukis! Kaip galėjau tavimi pasitikėti?! Pradėjau šaukti.
-Šaaaa... Aš nežinau, kur ji gyvena, bet žinau, kad šį mėnesį visą praleis čia. Išgirdusi tai nusiraminau. Bet kaip galiu ją rasti, kai ji slapstosi?
-Gal žinai, kur ji gyvena, kai grįžta? Paklausiau. Tomas ištraukė iš kišenės suglamžytą lapuką ir padavė man į rankas.
-Ačiū. Tyliai tariau.
-Kai sutiksi Kamilę, pasakyk, kad aplankytų mane. Čia velniškai nuobodu... O su ja tikrai nenuobodu. Nusijuokė Tomas. Puikiai supratau, ką reiškia tas nenuobodu. Linktelėjau ir išėjau. Pradėjau suprasti, kad Tomą su Kamile kažkas siejo, o gal dar sieja. Turbūt, jie vienas kitam tik žaisliukai. Nusprendžiau, kad neturiu daugiau laiko laukti, turiu su ja pasikalbėti ir viskas tik dėl to, kad myliu Jokūbą.
Paskambinau į duris ir jas atidarė nepažystamas vaikinas.
-Ar čia gyvena Kamilė? Paklausiau.
-Hmh.. Ne, tokia negyvena. Iš jo balso puikiai girdėjosi, kaip man meluoja.
-Žinau, kad ji grįžusi ir čia gyvena. Taip pat žinau, kad ji meluoja, kad yra mirusi. Tai pakviesi ją? Pakėliau antakius.
-Pala, iš kur tu žinai??? Ar jūs pažystamos?
-Tai nesvarbu... Tai pakviesi? Ar man reiks visiems pasakyti teisybę apie tai? Mačiau, kaip mano klausimai jį visai išmušė iš vėžių.
-Dabar jos nėra ir grįš tik vakare. Beje, kuo tu vardu?
-Aš Cara. Tariau. Vaikino veide pasirodė keistas žvilgsnis nuo kurio man perėjo šiurpas per kūną.
-Koks sutapimas! Ji kaip tik dabar tavęs ieško.
-Kodėl Kamilė ieško manęs? Nustebusiu balsu paklausiau.
-Manau pati žinai atsakymą. Palauk, pranešiu, kad tu čia.
Dabar galvojau apie šio klausimo atsakymą. Atsakymas buvo aiškus. Jokūbas. Keista, bet bijau su ja susitikti. Jaučiu, kad per ją iš vis galiu prarasti Jokūbą.
-Ji tavęs laukia artimiausioje kavinė. Tikiuosi, kad žinai tą vietą, nes tu juk nevietinė.
Supanikavau išgirdusi, juk jie ir tai žino apie mane. Nieko nesakiusi išėjau. Jaučiau, kad susitikimas su Kamile gali dar labiau pabloginti visą situaciją.

Kai tu atėjai. Where stories live. Discover now