Kai tu atėjai.

„Paslaptys" 7 DALIS (30)

Atsikėlusi ryte neradau jau mamos, tad nusprendžiau negaišti laiko ir ieškoti laiško. Nors jau buvau patikrinusi visas dėžes, bet buvau įsitikinusi, kad aš jo netyčia nepastebėjau. Vėl vargusi ilgai ir ieškojusi jo vėl neradau. Kur jis galėjo taip imti ir dingti? Gal jį paėmė mama? Nors ne.. Jeigu jis turėtų didelės reikšmės ji būtų man pasakiusi. Susinervinusi mečiau dėžę ir mačiau, kaip dėžė sulūžta ir iš jos pabyra popieriaus lapai. Viskas! Nebegaliu šitaip.. Jau ilgas laikas, kaip nieko svarbaus neišsiaiškinu. Dabar jaučiuosi tarsi stovėčiau vietoje ir neeičiau į priekį.
-Nagi, Alison padėk man. Tyliai tariau. Susigūžusi ant grindų sėdėjau tarsi laukčiau kažko. Tai turėtų būti stebuklas, bet ar iš vis tokie dalykai vyksta? Staiga išgirdau, kaip mano telefonas suvibravo. Keista, negi manęs išklausė Alison. Tai keistai skambėjo, bet tiek to. Paėmusi telefoną radau žinutę nuo Tomo.
Tomas: Susitikim pas mane namuose.
Stebuklas vėl pamatyti Tomą? Ne, to tikrai nenorėjau. Iš tikrųjų keista, jog jis man iš pradžių patiko, o dabar man norisi bėgti nuo jo. Nesuprantu, kas galėjo pasikeisti. Nuo pat atvažiavimo jaučiuosi visiškai nesava.
***
Sunkiai pakėlusi ranką paspaudžiau į durų skambutį. Žinau, kas manęs vėl laukia ir nežinau ar šį kartą man pavyks išsisukti. Atidaręs duris Tomas šypsojosi plačia šypsena. Bandžiau irgi nusišypsoti, bet nežinau ar tai atrodė natūraliai.
-Užeik. Parodė link,- einam į mano kambarį ten galėsim pabūti vieni. Linktelėjau galva sutikdama, nors to visiškai nenorėjau. Tikėjausi, kad mano toks kvailas ryžtas gali padėti priartėti prie tiesos.
Įžengus į kambarį pajutau, kaip rankos apglėbia liemenį. Tomas pradėjo bučiuoti į žandą ir vis artėjo prie lūpų. Visa tai man kėlė šleikštulį. Negalėdama to ištverti silpnai patraukiau jį nuo savęs. Jis žiūrėjo į mane pakreiptu veidu, lyg klausdamas, kodėl aš taip padariau.
-Aš.. amm.. - Supanikavau,- Man reikia į tualetą. Palauk manęs. Išėjau iš jo kambario ir uždariau duris. Nežinojau, ką daryti. Turiu eiti kuo greičiau iš čia. Bet ne. Aš negaliu, juk Jokūbas sakė, kad turiu provokuoti jį. Nusprendžiau paieškoti tualeto. Atidariusi sekančias duris įžengiau į miegamąjį. Norėjau uždaryti jo duris, bet staiga už akių užkliuvo nuotrauka, kurioje yra Alison. Čia juk Emilio kambarys. Įžengusi į jį pradėjau dairytis. Ant spintelės pamačiau keletą piešinių. Paėmiau juos ir pastebėjau, jog tai Alison portretai. Staiga vėl išvydau regėjimą, kuriame Emilis susikaupęs piešė ir vis dirstelėdavo į Alison. Tai atrodė tikrai mielai.
-Kodėl tu vis taip šypsaisi, kai tu mane pieši? Žvelgdama Alison į Emilį linksmu balsu tarė. Emilis atitraukęs akis nuo lapo žvilgtelėjo į ją.
-Nes tave piešti yra tikras malonumas. Šypsodamasis pakėlė lapą ir atsuko jai parodyti naują kūrinį.
-Net ir miręs jis negali sustoti trugdyti. Išgirdusi Tomo balsą viskas, ką regėjau, pradingo,- Nesuprantu, kuo jis tave galėjo žavėti, juk jis buvo šunsnukis. Tomo balsas buvo pilnas įtūžio.
-Tu klysti... Vienintelė kliūtis būti laimingiems Emiliui ir Alison buvai tu! Neištvėriau to pasakiusi pakeltu balsu.
-Kodėl tu šneki taip tarsi nebūtum Alison? Nusiprunkštė ir pradėjo juoktis. Tomas norėjo paimti už rankos, kad išvestų iš kambario, bet atitraukiau ją.
-Nes aš ir neesu Alison! Išrėžiau tiesiai jam į akis. Tomo veide atsirado trumpas sumišimas, bet greitai jis tai paslėpė po kauke.
-Kas per nesamonė! Kalbi tarsi būtum Alison dvynė sesuo. Nagi, baikim šitas nesąmones ir grįžkim prie to ko nepabaigėm. Tomas norėjo prisitraukti mane prie savęs, bet aš greitai suregavau ir atsitraukiau.
-Tai ne nesamonė. Žinotum teisybę, jeigu bent nors, kada būtum aplankęs Alison kapą.
Išgirdęs mano žodžius Tomo įniršis jo veide dingo. Jo akyse galėjai įžiūrėti tik skausmą. Jam skauda. Skauda sužinojus, kad Alison iš tikrųjų nėra. Pamatęs tą skausmo ištiktą veidą galėjai suprasti, kaip jis mylėjo Alison.
-Tai kas tu esi po galais? Susiėmęs už galvos klausė.
-Aš Cara. Alison dvynė sesuo.
Staiga Tomas mane nustūmė link sienos ir su rankomis prispaudė mano rankas prie sienos. Jame kilo didelis įtūžis už mano melą. Jaučiausi kalta, nes tai aš jam suteikiau naujų vilčių.
-Iš vis ko tu siekiai apsimesdama Alison? Mačiau, kaip iš jo akies išsirita maža ašara. Nežinojau, ką jam atsakyti, nes pati nežinojau, ko aš siekiau.
-Negi tu žinai tiesą? Tomas mano rankas pradėjo spausti smarkiau. Jaučiausi visai pasimetusi, nes nesupratau apie ką jis kalba. Bet staiga išvydau REGĖJIMĄ. Pistoleto šūvio garsas. Supanikavęs Tomo veidas. Kritimas iš skausmo ant žemės. Regėjime tiek pajutau daug jausmų, kiek neesu gyvenime jutusi.
Mano akimis pradėjo riedėti ašaros. Tomas nužudė Alison. Negalėjau suprasti, kodėl jis tai padarė. Pajutau, kad dar vis stoviu prispausta Tomo prie sienos.
-Kodėl tu ją nužudei? Juk tu ją taip mylėjai. Vos per ašaras galėjau kalbėti. Tomas paleido mano rankas ir vėl susiėmė už galvos.
-Tu to nesupranti.. Tai įvyko netyčia. Niekada nenorėjau jos nuskriausti. Tomas susirietė ant grindų ir pradėjo kumščiais trankyti į kietmedį. Netikėtai prisiminiau, kaip Monika pasakojo apie vaikiną, kuris uždarytas kalėjime, dėl Alison žmogžudystės.
-Ar tu supranti, kad dėl tavo kaltės kalėjime uždarytas nekaltas žmogus? Pradėjau rėkti ant jo. Juk tas žmogus šioje situacijoje yra labiausiai nuskriaustas. Tomas atsistojo nuo grindų. Jis į mane žiūrėjo įtūžio veidu, tarsi tai ką pasakiau yra neteisybė.
-Tegul jis ten supūna. Po jo žodžių ėjo keiksmažodžių lavina.
Nebegalėjau daugiau būti čia. Negalėjau žiūrėti, koks jis žiaurus kitiems, bet ne sau.
-Viską padarysiu, kad tu ten atsidurtum. Nustūmus jį nuo kelio jau norėjau eiti, bet jis mane apsiglėbė per liemenį. Bandžiau patraukti jį nuo savęs, bet man nepavyko.
-Paleisk! Šaukiau.
-Juk žinai, kad rizikuosi savo gyvybe jeigu bandysi tai padaryti. Sušnibždėjo į ausį ir paleido mane.
-Tu manęs neišgasdinai. Atsisukusi į jį susiraukiau ir išėjau.
Nebegaliu daugiau... Šita teisybė mane tarsi smaugė. Kaip būčiau norėjusi to nesužinoti. Nesužinoti, kad iš vis turiu dvynę sesę. Ak, ką man reiks daryti? Mano mintys buvo tik apie tai, kaip viską užmiršti...