Kai tu atėjai.

„Paslaptys" 1 DALIS (24)

Vaikščiojau keistame kambaryje pilname veidrodžių. Visur mačiau savo atvaizdą. Bandžiau ieškoti išėjimo. Kur tik eidavau, mačiau tik save. Jaučiau nusivylimą, kad neišeisiu iš čia. Staiga išgirdau veidrodžių dūžimą. Jie dužo vieni iš eilės, kol liko tuščia juoda erdvė. Mane iš baimės išpylė prakaitas. Stovėjau vietoje, kol staiga už nugaros išgirdau balsą. Balsas buvo labai švelnus ir tarsi jis man būtų artimas. Atsisukus pamačiau save. Buvau įsitikinus, kad tai veidrodis, bet palietus jos plaukus supratau, kad tai ji. Alison.
Pajutau purtymą. Atsimerkus pamačiau stiuardese.
-Kelkis, jau atskridom. Tarė ji.
Išlipus iš lėktuvo dar vis galvojau apie sapną ir apie tai, kad tuoj pamatysiu savo mamą. Tėtis nusprendė, kad šią vasarą praleisiu pas ją.
-Cara! Išgirdau šaukiant šalia moters balsą. Atsisukau ir staigiai ji mane apsikabino. Tas apkabinimas mane nuramino. Atsitraukusi mama su ranka švelniai perbraukė man per žandą.
-Jūs visiškai panašios... Ramybe sklindančiu balsu tarė mama. O aš tiesiog neįsivaizdavau ką galėčiau jai pasakyti.
Važiuodamos link mamos namų teko atsakyti jai į daugybę klausimų. Mama domėjosi viskuo:  ką mėgstu veikti, ką planuoju studijuoti... Buvo malonu, kad ji domėjosi manimi. Nors prieš tai buvau pradėjusi galvoti, jog ji mane laikys našta.
Namas buvo erdvus ir atrodė labai jaukus.
-Tu turbūt pavargai. Eime parodysiu tau kambarį. Tarė mama. Ji jau norėjo parodyti, bet aš ją sustabdžiau. Pajutusi šių namų atmosferą negalėjau jos nepaklausti apie Alison.
-Nežinau ar gerai, kad to paklausiu. Bet kas iš tikrųjų atsitiko Alison? Man tėtis to nepasakė, bet aš noriu sužinoti. Tvirtu balsu tariau.
Mačiau, kaip jos linksmas veidas tampa liūdnu. Supratau, kad turėjau patylėti.
-Ją nužudė. Tardama pradėjo valytis iškritusias ašaras. Net neįsivaizdavau, kad jai galėjo taip atsitikti.
Norėjau daugiau apie tai sužinoti, bet nenorėjau įskaudinti mamos.
-Aš... Aš labai apgailestauju. Tyliai tariau nuleidusi galvą.
-Ne, viskas gerai. Einam palydėsiu tave į kambarį. Ji šyptelėjo dirbtine šypsena. Pradėjau ir vėl jaustis nejaukiai. Aš tik linktelėjau ir mes ėjom link kambario.
-Tikiuosi, nieko tokio, kad neišnešiau Alison daiktų. Pažadu, rytoj juos sukrausiu ir išnešiu. Mama tarė mums žengus į kambarį. Žvelgiau į gelsvos spalvos sienas ir ant lentynos sukrautas krūvas knygo.
-Ne, nebūtina. Jie gali likti. Tardama padėjau lagaminą šalia lovos ir priėjusi prie knygų perbraukiau pirštais per viršelius.
-Palieku tave pailsėti. Beje, man reikia grįžti į darbą ir ten tikrai užtruksiu ilgai. Jei norėsi galėsi išeiti pasivaikščioti. Netoli yra paplūdimys. Tai iki rytojaus. Mama žvelgusi paskutinį kartą į mane uždarė duris ir išėjo. Pradėjau dairytis po kambarį. Už mano akių užkliuvo nuotrauka padėta prie lovos stalelio. Paėmiau ją ir pamačiau Alison su vaikinu. Jie atrodė labai laimingi. Tai man sukėlė irgi šypseną. Gaila, kad nepamatysiu niekada jos tokios. Staiga pajutau skausmą galvoje. Nuotrauka iškrito iš mano rankų. Girdėjau, kaip nukritus sudužo rėmelis. O pati atsisėdau iš skausmo ant lovos. Mano galvoje pradėjo kilti keisti dalykai. Staiga pajutau, kad esu paplūdimyje.
-Alison! Išgirdau už nugaros balsą. Atsisukau ir pamačiau vaikiną iš nuotraukos. Jaučiau, kad šypsausi, bet tai ne aš dariau. Aš nevaldžiau kūno, jį valdė kažkas kitas. Pradėjau bėgti link jo. Jis pakėlė mane ir pradėjo sukti aplink.
-Pagaliau tave radau! Jis šaukė iš džiaugsmo ir įsisiurbė į lūpas.
Pajutau, kad sugrįžau į realybę. Nesupratau, kas dabar įvyko.Tai buvo tarsi kažkoks regėjimas. Galėjau jausti. Jausti iš jų sklindantį džiaugsmą ir meilę. Greitai paėmiau nuotrauką ir pastebėjau, kad nuotrauka daryta paplūdimyje. Negi šis regėjimas buvo tikras? Ne, taip nebūna. Tai per daug keista...