Kai tu atėjai.

„Paslaptys" 9 DALIS (32)

Savo galvoje dabar puikiai mačiau planą. Turėjau bemiegę naktį vien tam, kad viską apsvarstyčiau ir nepadaryčiau jokios klaidos. Stovėjau prieš veidrodį ir žiūrėjau į savo kur kas trumpesnius plaukus. Dabar atrodžiau visiškai kaip mano sesuo. Tai taip pat yra plano dalis, nors man ir patinka jie trumpesni. Negaliu daugiau čia būti man reikia tai padaryti šiandien.
-Kodėl nusikirpai plaukus? Tu dabar atrodai visai, kaip... Kaip Alison. Mama sustabdė mane  netikėtai prieš išeinant iš namų.
-Am... Aš tiesiog norėjau šiek tiek pasikeisti. Tikiuosi tu dėl to nepyksti? Švelniu balsu tariau.
-Ne, viskas gerai. Ir beje, pas tave vakar buvo atėjęs Tomas. Ar jūs pažystami?
Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Ko jis galėjo norėti?
-Taip, mes susipažinom paplūdimyje. Ar jis ko nors klausė?
-Ne, bet atrodė labai sunerimęs.
-Gerai, aš jau einu. Pakštelėjau mamai į žandą ir išėjau. Visą laiką svarsčiau kada mamai pasakysiu visą tiesą dėl sesers mirties. Ji privalo sužinoti, jog ne tas vaikinas yra tuo apkaltintas. Bijau jai tai pasakyti, nes neįsivaizduoju kaip ji į tai sureaguos.
***
Paskambinau į Tomo namų duris. Jas greitai atidarė Jokūbas. Vaikinas į mane pažvelgė visai kitokiu žvilgsniu nei kokiu esu jį įpratusi matyti. Įdomu, ką jis čia veikia? Įėjusi į vidų apsidairiau, bet Tomo nebuvo matyti.
-Kur Tomas? Paklausiau jo.
-Jis savo kambaryje. Jokūbas vis dar stovėjo prie durų. Norėjau jau eiti, bet Jokūbas greitai patraukė mane už rankos ir aš atsitrenkiau į jį. Mes žiūrėjome į vienas kito akis. Dabar tik pamačiau, kokios buvo jo gilios ir gražios akys.
Jaučiau, kaip linkau prie jo, o jis prie manęs.
-Ar kažkas atsiti... Nespėjau ištarti, nes mūsų lūpos pasiekė viena kitas. Apsivijau savo rankomis jo kaklą, o jis švelniai savo rankomis braukė man per liemenį. Dar niekada nejaučiau tokio nuostabaus jausmo. Bet jis baigėsi... Baigėsi, kai jis staiga mane atitraukė nuo savęs.
-Ne, to negali būti. Tyliai tarė žvelgdamas tiesiai man į akis.
-Ką? Bet kodėl? Jokūbo žvilgsnis nusisuko link laiptų pusės. Aš taip pat ten nusisukau ir pamačiau Tomą. O ne! Jis viską matė. Mano planas žlugs...
-Mums reikia pasikalbėti, Cara. Einam. Parodė link antro aukšto. Jokūbas irgi norėjo kartu eiti, bet jį sustabdė Tomas.
-Lik čia. Tomas liepė Jokūbui. Mačiau, kaip Jokūbui nepatiko, jog būsiu viena su juo.
Savo kambaryje Tomas paėmė mane už rankų. To tikrai nesitikėjau. Būčiau jas atitraukusi, bet negaliu. Turiu vykdyti planą.
-Nežinau, kas man darosi. Nuo tada, kai sužinojau, kad tu ne Alison galvoju tik apie tave. Mano akyse tik ir iškyla, kaip tave pirma karta pamatau paplūdimyje.
Išgirdusi Tomo žodžius įsitikinau, jog jis nematė bučinio. Bet tai manęs vistiek nenuramino.
-Matau, kad mes jaučiame tą patį. Paglosčiau Tomo žandą, - Bet juk pats žinai, kad tarp mūsų nieko negali būti. Atsitraukiau nuo jo ir nusukau jam nugarą.
-Juk mes galėtume viską pradėti nuo nulio. Už nugaros apsikabino mane,- Galėtume pabėgti nuo visko. Sušnibždėjo į ausį. Jo prisilietimai man kėlė šiurpulį. Gal ir vaidinau bebaimę, bet aš jo iš tikrųjų bijau.
-Ne, to negali būti. Patraukiau jo rankas ir atsisukau link,- Pažiūrėk į mane geriau, juk tu, žiūrėdamas į mane matai tik Alison. Esu įsitikinusi, kad tu esi susipainiojęs. Puikiai žinau, kad tu ją mylėjai.
Tomas ilgai tylėjo ir tik žiūrėjo į grindis, turbūt jis tikrai susipainiojęs.
-Pažiūrėk dar geriau. Pakėliau jo galvą, kad vėl žiūrėtų į mane,- Aš nusikirpau plaukus ir tai yra ne šiaip. Aš norėjau būti, kaip Alison, kad patikčiau tau. Bet to juk vistiek nekeičia, tiesa?
Mačiau, kaip Tomas lėtai palinksi su galva.
-Taip, tu turbūt teisi. Aš tiesiog susipainiojęs.
-Manau, kad man nėra, ką daugiau čia veikti. Nulenkusi galvą išėjau. Tikiuosi, kad plano pradžia man pasisekė. Tomas privalo išlikti susipainiojęs. Išėjusi iš Tomo namų sutikau šalia jų stovintį Jokūbą. Sunku buvo žvelgti į jį poto kas įvyko. Bet jo žvilgsnis rodė, jog jis nori pagaliau išsipasakoti...