Kai tu atėjai.

„Paslaptys" 19 DALIS (42)

-Nagi, kas toliau vyko? Nekantraudama klausė Monika. Dabar su ja gulėjome paplūdimyje ir deginomės prieš saulę. Jai pasakojau apie vakarykštę dieną, kurioje pajutau kibirkštį vilties. Pradėjau tikėti, kad Jokūbui nors truputį reiškiu.
-Aš tiesiog nežinojau, nors gal nesiryžau kalbėti apie tai... Bet susitariau su juo susitikti šiandien ir manau, kad pasiryšiu pasakyti apie tai, ką jaučiu. Nors jis mano, kad šis susitikimas bus atsisveikinimas. Staiga Monika pašoko ir atsisuko link manęs.
-Manau, kad tau šiandien reikia pasigražinti. Turi atrodyti nepriekaištingai ir pagaliau jį sužavėti.
-Ir tai labai padės? Pakėliau antakius.
-Žinoma! Grožis nugali pasaulį. Nusijuokė.
-Kaip pasakysi.
Jeigu ir tai gali padėti tai viską padarysiu dėl jo.
***************
-Ar aš neatrodau per daug prisipuošusi, juk tai paprastas susitikimas. Tariau žiūrėdama į veidrodį.
-Čia ne šiaip paprastas, o paskutinis susitikimas. Tai kur kas jį įtikins nei tavo įprasta išvaizda.
-Paklausysiu tavęs šį kartą. Pažiūrėjau į laikrodį,- Man jau metas. Palinkėk man sėkmės. Tryniau rankas iš susijaudinimo.
-Tikiu, kad šiandien tavo diena. Tarė ir apsikabino Monika,- Kai sugrįši, atšvesim pergalę.
Nusišypsojau ir išėjau iš namų. Eidama galvojau, kaip jam viską pasakyti, kaip pradėti sakinį. Nenoriu, kad mano neryžtingumas viską sugadintų. Atėjau ten, kur susitarėm, į nedidelį parką esantį netoli mano namų. Jokūbo čia dar nebuvo, nors vėlavau dešimt minučių. Nusprendžiau paskambinti jam. Skambinau kelis kartus, bet jis neatsiliepė. Netikėtai išgirdau, kaip mano telefonas sučirškė. Ekrane pasirodė Jokūbo vardas.
-Jokūbai??? Kur tu esi? Aš jau laukiu ten, kur susitarėm. Tariau.
-Labas, Cara. Išgirdau Kamilės balsą,- Juk sakiau, kad atsitrauktum nuo Jokūbo. Gaila, bet teko jį patį atitraukti nuo tavęs.
-Ką tu jam pasakiai? Pradėjau šaukti į ragelį.
-Visą teisybę. Teisybę, kurią nuslėpei.
-Apie ką tu šneki? Duok telefoną Jokūbui.
-Mes dabar užsiėme, o tu trugdai. Žinai, ką turiu omenyje. Pradėjo juoktis ir atmetė skambutį. Netikėjau jos paskutiniais žodžiais. Nedelsdama skubėjau pas jį į namus. Net neįsivaizdavau, ko jam prikalbėjo Kamilė. Jaučiu, kad vėl prarandu jį.
Atidarius jam duris pamačiau piktą žvilgsnį į mane.
-Ko nori, Cara? Atėjai vėl sukti mano protą savo melagystėmis. Dabar tau to nepavyks padaryti. Piktu balsu kalbėjo Jokūbas.
-Aš net neįsivaizduoju, ką tau prikalbėjo Kamilė. Noriu, kad žinotum, kad visą tai ką pasakė nėra teisybė.
-Sakai, neteisybė? O kaip Tomas dabar vaikšto laisvėje? Jis nužudė tavo sesę, sugadino Kamilės gyvenimą. Neįsivaizduoju, kodėl taip pasielgiai, bet tai nepateisinama. O dar tie kiti melai...
-Padėjau jam išeiti, nes...
-Užteks. Sustabdė mane,- Laukiau šios dienos, kad pasakyčiau apie savo jausmus, nes pagaliau viską supratau. Bet sužinojus viską, visi mano jausmai tiesiog dingo. Ir jeigu nors kiek gailiesi tai, ką padariai, greičiau dink iš šio miesto. Užtrenkė duris prieš mane. Mano veidas užsiliejo ašaromis, nes supratau, kad aš pralaimėjau...