Kai tu atėjai.

9 Dalis

Emilis atsisėdo šalia ant lovos. Šalia jo lūpos buvo mėlynė, tarsi būtų su kažkuo susimušęs. Jis tiesė ranka paliesti mano plaukų, bet aš atsitraukiau.
-Kodėl traukies nuo manęs šiandien? Klausė jis.
-O kodėl turėčiau nesitraukt? Susiraukiau.
Jis vėl prisislinko prie manęs. Ir pradėjo juoktis.
-Kas tau čia juokingo? Paklausiau ir pasitraukiau vėl nuo jo.
-Dabar jau viską supratau. Tu nieko neprisimeni nuo vakar. Dar smarkiau pradėjo juoktis.
-Nu gerai, nieko nepamenu.
Man kuo toliau tuo labiau pasidarė neramu. Kas vakar įvyko?
-Turbūt, nori viską sužinoti. Taigi aš laukiau, kol ateis Ana. Ir tu man uždengiai akis. Pamaniau, kad tai Ana ir atsisukau. Bet ten buvai tu ir mane pabučiavai. Mes gan ilgai bučiavomės, kol mūsų nepamatė Tomas. Jis tave patraukė ir mes susimušėm. Žinoma, jis skaudžiau gavo nuo manęs.
Jam tai pasirodė tikrai juokinga. Nes jis visą laiką pasakodamas juokėsi. Tai mane nervino.
-Gerai, užteks. Nešdinkis iš čia. Sustabdžiau jo pasakojimą.
-Aš neketinu iš čia išeiti. Įdomu, kaip mane išvarysi. Jis griuvo į lovą.
Aš paėmiau už jo rankos ir pradėjau tempti, bet nei kiek neėjo jo pajudint. O jis tuo pasinaudodamas patraukė su ranka link savęs ir nugriuvau ant jo. Dabar puikiai mačiau jo akis ir galėjau išgirsti jo kvėpavimą. Tuo pasinaudodamas jis mane pabučiavo, bet aš greitai atsitraukiau nuo jo ir trenkiau jam.
-Tikrai stiprų trenkiai. Pradėjo juoktis.
-Tu tikras asilas. Stipriai niršau.
-Šita jau iš tavęs girdėjau.
Jis užpuolė mane ir pradėjo kutenti. Man neėjo iš jo išsilaisvinti. Prašiau baigti, bet jis nesustojo. Bet netikėtai jo telefonas sučirškė ir jis mane paleido.
-Buvau pamiršęs, tuoj atvažiuoju. Kalbėjo per telefoną.
-Gaila, bet turiu tave palikti. Aplankysiu dar kada. Mirktelėjo ir išėjo.
Supratau, kad turiu greitai dabar susirasti Tomą ir jo atsiprašyti ir užbaigti su juo santykius. Nenoriu, kad jis dėl manęs kentėtų. Žinojau, kur jis su Emiliu gyvena, tad nusprendžiau nueiti. Duris atidarė turbūt jų mama, nes ji panaši į juos.
-Užlipk į viršų. Dešinė pusė antros durys. Tarė moteris.
Užlipau į viršų. Koridorius buvo siauras. Mano akis užkliudė karėje pusėje kambarys, kurio durys buvo pradarytos. Užėjau į jį. Jis buvo smarkiai apverstas, spėju tai Emilio kambarys. Mano akis užkliudė ant grindų pamestos stiklų šukės ir kažkoks skystis ant grindų.
-Ką tu čia darai? Išgirdau Tomo balsą. Jis paėmė už rankos ir nutempė į kolidorių ir staigiai uždarė Emilio kambario duris.
-Aš norėjau su tavimi pasikalbėti.
Ant jo veido buvo kelios mėlynės.Ir jis atrodė labai išsiblaškęs.
-Matei tu jį šiandien? Klausė Tomas.
-Taip.
Maniau, kad jis supyks ant manęs, bet ne.
-Ar jam viskas buvo gerai?
Šis klausimas nuskambėjo keistai. Tartum jis juo rūpintūsi ir nieko nebūtų nutikę vakar.
-Jis buvo toks pat kaip visada. Kodėl jo kambarys tarsi būtų nusiaubtas?
O jis tylėjo ir nežinojo ką pasakyti...
-Aš... Nežinau kaip tau tai paaiškinti. Aiškinosi Tomas.
Turbūt man pasidarė jau ir taip aišku. Tai Tomo darbas.
-Jau ir taip viskas aišku. Tu čia viską ir sujaukiai. Nemaniau, kad tu taip gali elgtis. Man tikrai pasidarė pikta ant Tomo. Nors norėjau atsiprašyti, bet tas noras jau praėjo.
-Ką?? Ne, tai pats Emilis jį sujaukė iš pykčio, nes....
Jis jau norėjo kažką toliau sakyti, bet sustojo. Tomo elgesys atrodė įtartinas.
-Nes??
Norėjau, kad pratęstų sakinį, o jis tylėjo. Jaučiau, kad jis meluoja.
-Tai gal baigsi meluoti ir pasakysi tiesą?
Jis man nežiūrėjo į akis. Jo akys buvo nuleistos į grindis.
-Nenoriu, kad tu kentėtum. Galim mes daugiau ir nebūti kartu, bet prie Emilio nesiartink.
Jaučiau, kai po šių išgirstų žodžių mano pyktis dar labiau didėjo.
-Tai tu paaiškinsi kodėl negaliu prie Emilio artintis?
-Nes tu tada kentėsi, suprask. Dabar jau Tomas pažiūrėjo tiesiai į akis. Man jau pasidarė bloga nuo šių kalbų. Tad nieko nesakydama ėjau link išėjimo.
-Prisimink mano žodžius. Aš tave įspėjau. Iš tolo pasakė. Aš klydau dėl Tomo. Jis tikras niekšas. Turbūt, blogesnis už Emilį. Jau buvau išėjus į gatvę, bet išgirdau pažystamą balsą.
-Alison, mums reikia pasikalbėti. Atsisukau, o ten buvo apsiverkusi Ana.
-Kas atsitiko? Man jos labai pagailo.
-Nežinau ką daryti. Emilis su manim išsiskyrė ir jaučiu, kad daugiau nesusitaikysim. Dar smarkiau pravirko. Turbūt, ji dar nieko nežino kas vakar įvyko.
-Papasakok smulkiau. Paprašiau jos.
-Emilis.. Jis jau nebėra toks, kaip anksčiau. Net sunku paaiškinti kuo. Kartais jis vėl būdavo toks pat linksmas, pakvaišęs žmogus ir nekrepdavau, kad kartais jis būdavo dingęs savo mintyse. Bet šiandien buvo viskas dar blogiau. Atėjau šiandien pas jį į jo namus. Radau jį atsisėdusį ant lovos ir jis žiūrėjo į savo rankas, kurios buvo suspaustos į kumščius. Jis net nepastebėjo, kaip atėjau. Mačiau, kaip jo rankos drebėjo ir jo veidas buvo išlietas prakaitu. Jis atrodė labai piktas. Paklausiau jo kas jam. O jis pradėjo mane varyti iš kambario. Bet aš norėjau jį nuraminti. O jis dar labiau įsiuto. Jis pradėjo savo daiktus vartyti, mėtyti. O aš išsigandus pabėgau. Nieko, tiesiog nesuprantu.
Guodžiau ją porą valandų ir per jas tiek daug galvojau. Tai ne Tomas visus kambario daiktus išmėtė. Ir mano galvoje skambėjo jo žodžiai, kad negaliu artintis prie Emilio. Supratau, kad jis tikrai teisus. Bet aš vistiek noriu tai išsiaiškinti ir aš išsiaiškinsiu.