Kai tu atėjai.

19 Dalis

Emilis mane išdavinėja. Tai skambėjo mano mintyse. Stovėjau vietoje ir nedariau nieko. Mes žiūrėjome vienas į kitą ilgai. Supratau, kad viskas yra beviltiška ir norėjau jau eiti, bet jis greitai pribėgo prie manęs ir paėmė už rankos.
-Paleisk mane! Liepiau jam.
-Nepaleisiu. Mums reikia pasikalbėti. Emilis pradėjo mane tempti link išėjimo, bet aš netikėtai išlaisvinau savo ranką nuo jo.
-Nėra apie ką. Viskas ir taip aišku.
Buvau stipri viduje, kaip niekada. Nei viena ašara neištekėjo iš mano akių.
-Vistiek turėsi mane išklausyti. Staigiai jis mane pakėlė ir pradėjo neštis. Bandžiau ištrūkti, bet man nepavyko. Jis nunešė mane iki savo mašinos ir paleido ant žemės.
-Lipk į mašiną. Paliepė man rodydamas į mašiną. Jau norėjau atsakyti, kad nelipsiu, bet išgirdau merginos balsą, šaukiantį Emilio vardą. Jis atsisuko rimtu veidu į ją. Tai ta pati su kuria jis mane išdavė.
-Kaip mūsų sandoris, Emili? Paklausė ji. Nesupratau apie ką ji šneka.
-Nutraukiu šį sandorį. Tai buvo didelė klaida.
-Kaip matau tu renkiesi ją, ne jį.
Emilis ignoravo ją. Jis dar kartą parodė man sėstis į mašiną. Aš sutikau. Mašinoje mes nesišnekėjome, tik važiavome. Nežinojau kur jis mane veža. Visą laiką žiūrėjau tiesiai į kelią ir bijojau atsisukti į jį. Bet pagaliau išdrįsau. Jis atrodė labai susikrimtęs. Nežinau kodėl, bet jaučiau, jog tai kas įvyko turėjo svarbią priežastį. Kai atvažiavome supratau, kad eisime prie jūros. Išlipus jis paėmė man už rankos ir pradėjo vestis į paplūdimį. Leidausi tam. Jau buvo sutemę. Ši naktis man primenė mūsų pirmą susitikimą, tik dabar buvo kur kas šalčiau. Jis mane atsuko taip, kad mėnulio šviesa šviestų į mano veidą. Supratau, kad Emilis viską puikiai prisiminė. Buvo sunku matyti jo veidą.
-Tu ne taip viską supratai... Po ilgos tylos tarė.,- Gailiuosi, kad tau iš pradžių nepapasakojau.
-Tai papasakok dabar. Paraginau.
-Jos, su kuria buvau, vardas yra Karolina. Karolinos tėvas ir mano tėtis buvo darbo partneriai. Jie apkaltino mano tėtį sukčiavimu ir jis dabar sėdi kalėjime. Girdėjau, kaip jis atsiduso.
-Tai apie kokį sandorį ji kalbėjo? Norėjau viską išsiaiškinti.
-Jai aš patinku nuo senai. Ir ji pažadėjo, jeigu aš būsiu su ja kartu, ji duos įrodymus, kad jis nekaltas.
Kokia aš kvaila. Per mane jis negaus įrodymų. Pradėjau verkti.
-Atsiprašau, kad viską sugadinau. Apsikabinau jį.
-Viskas dabar gerai, kai turiu juos. Emilis iš kišenės ištraukė raktus.
-Iš kur gavai?
-Radau tinkamą akimirką paimti iš jos. Ar padėsi man surasti įrodymus jų namuose? Mačiau jo šyptelėjimą veide.
-Padėsiu. Ir taip aš viską sugadinau. Bet kada mes tai darysim?
-Šiandien.
Buvo 2 valanda nakties. Mes sustojome netoli jų namų. Emilis paėmė už mano rankos ir nestipriai spustelėjo.
-Ar tu pasiruošus?
-Taip.
Su Emiliu įslinkom į jų namus. Abu laikėmės už rankų. Buvo tamsu ir mes nežinojom, kur tiksliai ieškoti įrodymų. Pagaliau radome darbo kambarį ir buvom įsitikinę, kad čia mes juos rasime.
-Pabūk čia ir pažiūrėk ar niekas neateina. Sušnabždėjo Emilis ir paleido mano ranką. Labai bijojau, kad mūsų niekas nepastebėtų. Girdėjau, kaip Emilis rausiasi po stalčius.
-Radau! Išgirdau jo džiūgavimą. Nurimau tai išgirdus, nes norėjau kuo greičiau išeiti iš čia. Staiga išgirdau, jog kažkas nukrito ant grindų. Garsas buvo didelis. Emilis staigiai pašoko ir pradėjo tempti laukan. Tuo momentu jaučiau adrenaliną. Tokį pat, kurį jaučiau bėgdama nuo užpuolikų. Įlipom į mašiną ir Emilis staigiai užvedė variklį. Visą laiką jautėm įtampą, bet pasibaigė, kai nutolom nuo Karolinos namų.
-Emili, mums pavyko! Jaučiausi labai laiminga, kad ištrauksim jo tėtį iš kalėjmo. Bet visa laimė pasibaigia, kai pamatau Emilio išbalusį veidą. Jis į mane neregavo.
-Emili? Pakrutinau jį už peties. Mačiau, kaip artėjo posūkis.
-Emili suk. Šaukiau. Jo rankos buvo padėtos ant vairo, bet vairo jis nejudino. Greitai atsisegiau diržą ir šokau sukti vairą. Nespėjau pasukti jo ir mes atsitrenkėm. Aš nukritau ant Emilio. Tuo momentu jaučiau, kaip per kūną pereina skausmas. Žiūrėjau dar keletą sekundžių, bet mano akys užsimerkė...