Kai tu atėjai.

„Paslaptys" 8 DALIS (31)

Žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje. Kartais atrodė, kad matau ne save, o Alison. Sužinota teisybė mane tiesiog stūmė į dugną, bet aš negaliu čia likti. Man reikia susiimti ir viską padaryti, kad Tomas atsiimtų už viską. Jis kentės taip, kaip kentėjo mano sesuo. Nesvarbu kalėjime ar čia. Staiga begalvodama išgirdau, kaip durų skambutis suskambėjo. Nusivaliau išbyrėjusias ašaras ir nuėjau pažiūrėti kas ten. Atidariusi duris prieš save pamačiau Jokūbą. Jis kaip visada atrodė piktas, nors gal šį kartą labiau įtūžęs.
-Kodėl prisipažinai Tomui, kad esi Cara? Tu viską sugadinsi! Šaukė ant manęs.
-Kaip matau tau jis jau pasakė. Iš vis tu nieko, net nesakiai, kad negaliu to pasakyti. Ir iš vis, kaip tu gali būti toks beširdis ir man nepasakyti, kad jis nužudė Alison? Bandžiau tramdytis, kad neapsiverkčiau. Jaučiau, kad ir Jokūbu aš visiškai negaliu pasitikėti.
-Sakiau, kad būtum manimi nepatikėjęs. Bet kaip tu tai sužinojai? Aš to niekaip nesuprantu.. Su rankomis persibraukė veidą.
-Geriau nesakysiu, nes tu manimi nepatikėtum. Atkirtau tuo pačiu dar labiau jį suerzindama. Jis man nieko daugiau nesakė, tik tylėjo. Staiga prisiminiau tai, ko niekaip nesupratau. Tikiuosi, jis man atsakys.
-Kodėl tu nori pakenkti Tomui? Nemanau, kad tai darai dėl manęs, bet dėl ko? Ramesniu balsu paklausiau. Jokūbo akyse pirmą kartą pamačiau skausmą. Panašų, kokį mačiau Tomo akyse.
-Tu teisi. - Atsiduso,- Aš tai darau dėl visai kitokių priežasčių. Jis sunkiai dėliojo žodžius.
-Papasakok man. Tariau. Žvelgdama į jį supratau, kad Jokūbas visą laiką slėpė savo skausmą. Tai buvo tik priedanga. Žinojau tik tai, kad Tomas yra dar daugiau blogų dalykų padaręs.
-Pažadu papasakosiu, bet tik ne dabar. Dabar svarbiausia įrodyti Tomo kaltę už tai. Jokūbas stengėsi vėl nuslėpti savo sielvartą. Nenorėjau jo daugiau kamantinėti.
-Tai ką mes darysim? Paklausiau jo.
-Dabar tu darysi. Manau, kad tau dabar būtina aplankyti kalėjime tą, kuris sėdi nekaltas per Tomą.
-Tu teisus, bet aš niekaip nesuprantu, kaip galėjo atsitikti tokia neteisybė. Kai nekaltas žmogus galėjo sėsti už grotų?
-Aš irgi, Cara. Man jau laikas eiti.
-Ačiū tau. Tyliai tariau.
-Už ką? Žiūrėjo tarsi nesuprastų.
-Už tai, kad man padedi. Negalvodama apsikabinau jį. Atrodė, kad jis to visai nesitikėjo. Jokūbas lėtai rankas uždėjo man ant pečių. Jaučiau, kad visą laiką mes buvom panašūs. Mes abu įskaudinti ir norim, kad visa teisybė išaiškėtų. Atsisveikinau su juo ir supratau, kad negaliu daugiau gaišti laiko. Man būtina aplankyti tą vaikiną.

Tryniau kumščius laukdama, kol jis ateis. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jis atrodo. Keista, bet mano akyse iškildavo nemaloni jo išvaizda, nors žinau, kad jis niekuo nekaltas. Mano mintis pertraukė žingsniai. Atsisukau ir pamačiau jį. Jis eidamas žiūrėjo į žemę ir atrodė, kad jam visai neįdomu, kas pas jį atėjo. Mano dėmesį atkreipė jo surakintos rankos. Net neįsivaizduoju, kaip jis gali viską taip ištverti.
-Turit 10 minučių. Tarė apsaugininkas ir išėjo. Vaikinas dar vis buvo nulenkęs galvą.
-Tu Lukas? Paklausiau norėdama įsitikinti. Išgirdęs mano balsą pakėlė galvą. Mačiau, kaip jo akys išsipūtė pamačius mane. Jis atrodė visai ne taip, kaip jį įsivaizdavau. Lukas atrodė visai gražus, kad ir nebuvo labai susitvarkęs.
-Negaliu patikėti man jau vaidenasi. Tyliai suburbėjo. Atrodė, kad jis buvo visiškai tuo įsitikinęs.
-Ne, tau nesivaidena. Aš Cara, Alison sesuo. Išgirdęs tai ką pasakiau Lukas dar kartą gerai pažvelgė į mane.
-Keista, bet ji man apie tai niekada nepasakojo.
Negalėjau patikėti, jis pažinojo Alison. Man visada atrodė, kad jis buvo tik pašalinis, kuris norėjo jai sužeistai padėti.
-Nes ji pati nežinojo, bet dabar ne apie tai. Atėjau pasakyti, kad žinau, jog tu nekaltas ir padėsiu tau išeiti.
-Nemanau, kad gali man padėti. Tavo tik tas žinojimas, kad esu nekaltas nieko nekeičia. Niekas, net neieškojo įrodymų, kad esu nekaltas ir manimi netikėjo. O dabar per vėlu kažką daryti. Lukas kalbėjo, tarsi būtų susitaikęs su viskuo.
-Aš priversiu Tomą prisipažinti. Tariau žvelgdama į jo veidą apaugusį barzdos šereliais,- Jis turi už viską atsilyginti.
-Ir manai, kad tai viską išspręs? Aš to nemanau. Tomo pasodinimas čia tikrai nieko neišspręs, o ypač vien dėl to, nes jis nenorėjo nužudyti Alison, tai įvyko netyčia.
Staiga prisiminiau, kaip Tomas man sakė tą patį, o aš juo netikėjau. Bet mano galvoje kilo vienas klausimas...
-Tai iš kur buvo ginklas jeigu jis to nenorėjo?
-Jis man grasino juo. Alison norėjo jį atimti ir..... jis ją nušovė. Liūdnu balsu tarė. Tai reiškiasi Lukas buvo dar vienas Tomo konkurentas, dėl to jis jo visai nesigailėjo.
-Ar tu mylėjai Alison? Paklausiau, nors pati jau žinojau atsakymą.
-Taip, mylėjau. Tik gaila, kad nespėjau to jai pasakyti. Staiga mūsų pokalbį nutraukė apsaugininkas.
-Baigėsi laikas!
Jaučiausi visai pasimetusi po jo visų žodžių ir dabar, net nežinau, ką turėsiu daryti. Lukas jau ėjo link išėjimo, bet aš jį sustabdžiau.
-Prašau, pasakyk ką man daryti. Prašiau jo.
-Tai, kas tau atrodo sažiningiausia. Aš tikiu, kad tu pasielgsi teisingai, juk neveltui tu ir atsiradai čia, kad viską pakeistum. Apsaugininko tempiamas atsakė. Žvilgtelėjęs paskutinį kartą Lukas išėjo. Dabar likau viena šioje mažoje patalpoje. Nenorėjau čia daugiau pasilikti ir greitai išėjau. Mano mintyse tik ir skambėjo paskutiniai Luko ištarti žodžiai. Juk ketinau priversti Tomą prisipažinti, bet ar tai man tęsti? Taip, aš turiu tai padaryti. Tai bus teisingiausia. Lukas negali ten likti. Negaliu daugiau laukti, turiu veikti...