Kai tu atėjai.

11 Dalis

Sėdėjau ir galvojau apie Emilį. Su juo prabuvau puse nakties ir jau spėjau jo pasiilgti. Turbūt pasidariau nuo jo priklausoma. Jau buvo 12 val. dienos ir jau mama buvo grįžus. Bet man pasidarė neramu. Emilis man net neparašė. Negi jis dar miega? O jeigu aš jam parašyčiau. Kaip noriu su juo susitikt. Taip ir padarysiu. Parašiau jam, bet atsakymo negavau. O jeigu tai buvo apgaulė? Gal aš jam tikrai nerūpiu? Gal Tomas tai ir norėjo pasakyti. Negaliu aš čia taip sėdėti ir laukti. Einu pas jį į namus. Paskambinau į duris ir jas man atidarė Tomas. Jis buvo nustebęs.
-Labas, užeik. Tarė jis. Užėjau į namus.
-Kodėl atėjai? Susidomėjo. Turbūt mano, kad man nėra ką čia veikti.
-Emilis namuose?
-Nėra jo. Kodėl klausi? Tik nesakyk, kad...
-Taip, mes jau kartu.
Žinojau, ką jis norėjo pasakyt.
-Juk sakiau, kad tai blogai. Kodėl nepaklausei?
-Nes tu nenori, kad su juo būčiau. Tu nori, kad būčiau su tavimi. Tai tik pavydas. Ir aš tavęs tikrai neklausysiu. Dabar sakyk, kur jis?
Jis tikrai išraudonavo. Bet ir vėl iš jo girdėjau tik tylą.
-Sakyk netylėjęs. Liepiau, nes tas tylėjimas žudė.
-Ammmm.... Tik tiek ištarė.
-Viskas, tu jau mane užknisai.
Praėjau pro jį ir lipau į Emilio kambarį.
-Kur tu eini?
-Einu Emilio ieškot. Esu įsitikinus, kad meluoji.
Pravėriau duris ir pamačiau tvarkingą kambarį. Pradėjau šaukti jo vardą, bet neišgirdau atsako. Jo nėra.
-Sakiau, kad nėra jo. Užpykęs tarė.
Aš pradėjau apžiūrėti jo daiktus, o Tomas staigiai užstojo lentyną.
-Pasitrauk. Liepiau.
Bet jis nesitraukė.
-Kodėl tu nesitrauki, lyg norėtum kažką nuslėpti? Jis mane baisiai sunervino.
-Gerai, užteks apžiūrėti. Jis paėmė už mano rankos ir pradėjo tempti lauk, į koridorių. Bet netyčia aš paslydau nuo grindų ir kritau ant Tomo. Jis uždėjo savo rankas man ant liemens ir staigiai įsisiurbė man į lūpas. Aš greitai atitraukiau jas ir trenkiau jam. Pasileidau bėgti laukan. Ką jis sau mano bučiuoti mane? Nemaniau, kad jis taip gali elgtis. Nuėjau į paplūdimį. Pūtė šiltas vėjelis. Buvo sunku pagalvoti, jog baigiasi vasara. Atsisėdau ant smėlio ir pradėjau skambinti Emiliui. Išgirsdavau tik pyptelėjimą. Turbūt jam paskambinau šimtus kartų, o išgirsdavau tik tai. Kur jis? Kodėl Tomas man neatsakė? Negi ir vėl tai susije su ta paslaptim? Emilis liepė man apie ją užmiršti. O kaip užmiršti, kai ji vis taip išlenda? Keista, bet po vakarėlio buvau užmiršus Moniką. Ji man net nebuvo parašius ar paskambinus. Parašiau, jog ateitų į paplūdimį. Ji greitai atrašė. Po pusvalandžio pamačiau ją ateinančią. Apsikabinom.
-Aš ant tavęs pykstu. Tarė Monika.
-Kodėl?
-Juk mes geriausios draugės, o tu man nieko ir nesakei apie Emilį. O dar tas vakarėlis...
-Gerai, papasakosiu tau.
Pasakojau ir mačiau visas Monikos veido išraiškas. Tai buvo susiraukus, tai šypsojosi. Viską pasakojau su smulkmenomis. Turbūt reikėjo valandos, kol papasakojau.
-Žinai, man Maikas pasakojo apie Emilį. Tik nežinau ar tau tai sakyti. Nuleidus akis kalbėjo.
-Sakyk. Nieko slėpt nereikia.
-Su Maiku jie yra klasiokai. Jis pasakojo, kad dažnai Emilis nebūdavo pamokose, o kai ateidavo atrodydavo, tarsi būtų vartojęs. Nu žinai narkotikų.
Ką?? Emilis narkomanas??? Nežinau, bet kažkas vertė mane tuo netikėti. Reikia geriau įsitikint.
-Iš ko jis sprendžia? Aš buvau tiesiog šokiruota.
-Iš išvaizdos. Jis būdavo visas baltas ir akys būdavo paraudusios. Visi tai teigdavo, o jis į tai nekreipė dėmesio. Net nežinau ar tai teisybė ar ne.
-Bet aš niekada nemačius jo tokio. Negi tai ta paslaptis?
Nežinojau ką ir galvoti.
-Gal jau nevartoja? Truputį nusivaipė.
Turbūt tai tik šnekos. Tikra nesamonė!
-Turbūt tuo nepatikėsiu, kol jo tokio nepamatysiu. Pradėjau juoktis.
Tai atrodė tikrai juokinga. Monikai irgi taip pasirodė, kai aš pradėjau juoktis.Kai pradėjo temti, atsisveikinom ir išėjom savais keliais. Grįžau namo ir sutikau mama visą pasipuošusią.
-Vau mama... Kur išsiruošus? Paklausiau.
-Į draugės gimtadienį. Gerai, jau skubu, nes vėluoju. Labanakt, dukrele. Pabučiavo ir išskubėjo. Jau norėjau lipti į savo kambarį, bet išgirdau durų skambutį. Turbūt, mama ką nors paliko. Pradariau duris ir pamačiau prieš mane stovintį Emilį. Neapsidžiaugiau, nes pykau ant jo. Norėjau jau uždaryti duris, bet jis įkišo savo koją.
-Ko reikia? Paklausiau. Jis įėjo ir pamačiau jį visą nubalusį. Ne, ne , neee... Tai buvo teisybė.
-Nepyk ant manęs. Jau norėjo mane apsikabinti, bet aš atsitraukiau.
-Kaip galiu nepykti? Kai tu dingai visą dieną ir dar grįžti toks.. Tau reikia gydytis! Šaukiau ant jo.
-Kaip suprast gydytis? Tu jau žinai?? Mačiau, kaip jis nusiminė.
-Taip, žinau, kad tu narkomanas. Mano pyktis, tiesiog veržte veržėsi. Bet kaip suprast tai, jog jam tai pasirodė juokinga?
-Negaliu patikėt, kas tau tai pasakė? Jis tiesiog lūžo iš juoko.
-Koks skirtumas. Vistiek netikiu, pasižiūrėk, kaip atrodai. Atsukau jį į veidrodį ir jis visas surimtėjo.
-Tai, kaip dabar pasiaiškinsi? Paklausiau. Jis dabar tikrai neišsisuks. Bet jis tylėjo ir žiūrėjo į veidrodį. Jis tikrai atrodė siaubingai. Iš jo rudos odos liko vos ne balta. Supratau, kad jis man nepasiaiškins. Turbūt, nėra ką.
-Dabar jau viskas aišku. Išeik. Be jausmų tariau.
-Alison... Tyliai tarė atsisukęs į mane.
-Nenoriu daugiau tavęs matyti.
Buvo sunku tai ištarti. Jaučiau, kaip mano viduje persmelkia skausmas. Jis stovėjo, kokią minutę. Lyg atrodė, kad kažką pasakys, bet ne. Jis pradėjo eiti link durų, sustojo ir atsisuko link manęs trumpam, o poto išėjo.