Kai tu atėjai.

10 Dalis

Po susitikimo su Ana ėjau prie jūros prablaškyti mintis ir suprasti, kokie keisti dalykai vyksta mano gyvenime. Net nepajutau, kaip jau pradėjo leistis saulė. Tad jau ėjau namo. Grįžus atsirakinau duris. Mama šiandien išvažiavo aplankyti senelių, tad būsiu iki rytojaus viena. Įėjau ir šviesos kambaryje neuždegiau, nes jau ketinau lipti į viršų. Bet išgirdau kažkokį garsą. Tai buvo tylūs žingsniai. Bijojau sujudėti, kad manęs neišgirstų. Tai vagys. Ką man daryt? Pajutau, kad jis jau visai šalia, už mano nugaros. Staigiai griebiau ant staliuko esančią taurę ir jau norėjau užsimoti, bet nepataikiau.
-Ė tu manęs neužmušk. Tai buvo pažystamas balsas, juk tai Emilis. Greitai įjungiau šviesa ir pradėjau jį trankyt.
-Ką tu čia išdarinėji? Gal man šoka nori įvaryt??
-Nemaniau, kad taip reaguosi. Jis smarkiai juokėsi.
-Tai kaip man reaguot? Kaip tu čia išvis patekai?
-Palikai langa atidaryta.
-Gerai, viskas. Gali jau nešdintis.
Bet vietoj to jis prie manęs vis labiau artėjo.
-Tikrai to nori? Dabar jis buvo labai arti. Man neėjo blaiviai mastyti.
-Ne.
Ką??? Ką aš jam pasakiau??? Jis jau artėjo mane pabučiuoti, bet mano galvoje iškilo viskas ką pasakojo Ana. Tad aš atsitraukiau.
-Ar kažkas blogai? Paklausė.
Keista tokį klausimą iš jo girdėti.
-Šiandien kalbėjau su Ana. Gali paaiškint, kas tau buvo?
Visą laiką stengiausi žiūrėti į jo akis, bet dabar nežiūrėjau. Nes bijojau, kad jis gali pasidaryt toks piktas, kaip pasakojo.
-Aš tiesiog buvau susinervinęs. O dar kai Ana atėjo iš vis labiau susinervinau. Manau, kad padariau didelę klaidą su ja vėl susitaikęs.
-Kodėl manai?
Jis ir vėl prie manęs priartėjo ir pakėlė mano galva, kad žiūrėčiau į jį.
-Viskas tiesiog pasikeitė, kai sutikau tave.
Mes abu linkome vienas prie kito. Kaip buvau pasiilgus jo bučinių.
Dabar jau sėdėjome ant sofos apsikabine vienas kitą. Bet mano galvoje sukosi ta paslaptis.
-Ar tas ryte pyktis susijęs su tavo paslaptimi? Atsirėmus į jo petį paklausiau.
-Susijęs.
Dabar mes tylėjome. Galvojau apie paslaptį, bet tylą nutraukė Emilis.
-Norėčiau, kad tu jos nesužinotum. Nenoriu, kad tu kentėtum.
-Prižadu, aš nekentėsiu.
Turbūt, tai tikrai nuskambėjo juokingai, nes jis nusijuokė.
-Žinai ką? Daugiau negalvok apie paslaptį. Tiesiog, pamiršk ją. Nors šiuo momentu.
-Pažadu, pamiršiu.