Kai tu atėjai.

14 Dalis

-Tai manai, kad tokį nemalonų įvykį reikia prisiminti? Pakėliau antakius. Jo žodžiai įsirėžė man giliai.
-O kodėl ne? Juk tai irgi prisiminimas, tik blogas. Pamačiau jo šypseną. Ji atrodė labai natūrali.
-Na taip, gal tu ir teisus. Kaip tu supratai, jog mane užpuolė? Tai man buvo labiausiai dominantis klausimas.
-Na, aš dirbau naktį bare. Ir tuo laiku baigėsi mano pamaina. Taip išėjo, kad ėjau gatve ir mano akys užkliuvo už tavęs. Tu atrodei labai pasimetusi. Stebėjau tave ir taip išėjo, kad pamačiau, kaip jie tave apsuko. O beje, ką tu ten veikiai naktį? Sukryžiavęs rankas paklausė.
-Aš išėjau pasivaikščioti.
Išgirdęs tai jis pradėjo juoktis.
-Bet kodėl į tokią gatvę?
Nežinojau ką jam atsakyti, nes pati nežinojau atsakymo. Bet netikėtai jį pašaukė prie užsakymo.
-Turiu skubėt. Aš kas dvi dienas dirbu. Užeik vėl kada. Tik žinoma dienos metu.
Jis jau norėjo eiti, bet vėl atsisuko.
-Beje, aš Lukas.
-Aš Alison.
Jis šyptelėjo ir nuėjo. Monika išlindo iš po sienos.
-Tu klauseisi? Žinojau, kad visko gali būti iš Monikos.
-Šiek tiek. Elgėsi taip lyg būtų nieko nenutikę.
-Žinau aš tavo tą šiek tiek. Pradėjom juoktis.
Po valandos grįžau namo. Žinoma, gavau keikt nuo mamos. Ji negali laikyt manęs uždarytos, nes mano sveikata pasitaisė. Nuėjus į savo kambarį pastebėjau, kad buvau palikus telefoną. Patikrinau jį ir pamačiau daug skambučių nuo Tomo. Ko jis iš manęs nori? Bet už mano akių užkliuvo žinutė.
Tomas: Emiliui blogai. Kur tu?
Ne, negali būti. Negi jis perdozavo narkotikų? Mano skruostais pradėjo byrėti ašaros.
Staigiai paskambinau Tomui. Jaučiau, kad viskas tikrai blogai. Jis neatsiliepė. Ką man dabar daryti? Pradėjau skambinti Emiliui. Telefonas išjungtas. Griebiausi sau už galvos ir nežinojau ką daryti. Skambinau dar kelis kartus. Turbūt jis iš manęs tyčiojas. Nusprendžiau nueiti pas juos į namus. Eidama jaučiau didelį nerimą. Jis man tiesiog plėšte plėšė krūtinę. Atrodė, kad tas nerimas gali mane tarsi nužudyti. Pradėjau bėgti. Maniau, kad tai gali kiek nors jį nuraminti, bet ne. Skaudėjo taip pat. Pagaliau pribėgau jų namus. Sustojau prie jų ir jaučiau, kaip man trūksta oro. Pradėjau smarkiau kvėpuoti. Paskambinau skambučiu ir laukiau, kol atidarys duris. Durys taip ir neatsidarė. Bandžiau jas pati atidaryti, bet buvo užrakintos. O kas dabar? Nežinojau ką toliau daryti. Bet man netikėtai šovė mintis. Jei Emiliui tikrai blogai, jis turi būti ligoninėje. Ligoninė yra už dviejų kilometrų. Gailėjausi, kad nepasiėmiau pinigų autobuso bilietui. Teks vėl eiti, o gal ir bėgti. Visą kelią verkiau. Buvo tiesiog sunku apie visa tai galvoti. Praeidami žmonės pro mane keistai pažiūrėdavo. Turbūt, atrodžiau klaikiai. Dar vis bandžiau prisiskambinti Tomui, bet išgirsdavau tik pyptelėjimą. Tai mane išvis varė iš proto. Pagaliau pasiekiau ligoninę. Norėjau jau eiti į registraciją, bet mano akis užkliudė Tomas. Jis stovėjo man atsukęs nugarą. Staigiais žingsniais ėjau prie jo. Priėjus paėmiau jam už peties, kad atsisuktų į mane. Tomas buvo nusiminęs. Dar niekada nemačiau jo tokio.
-Kur jis? Pradėjau dar smarkiau ašaroti.
-Jį apžiūri daktarai. Tomas žiūrėjo į grindis. Mačiau, jog ir jam sunku, nors atrodė, kad jis stengiasi to nerodyti.
-Pasakyk, kas jam? Tikėjausi, kad jis atsakys į mano klausimą, kai tokios aplinkybės. Bet ir vėl ta tyla. Ji tiesiog žudanti.
-Na gerai tada, aš sužinosiu pati. Jau norėjau eiti, bet jis paėmė už mano riešo.
-Atsiprašau, kad praėjusį karta elgiausi negražiai su tavimi. Tu teisi buvai, kad tarp mūsų nieko negali būti. Elgiausi negražiai brolio atžvilgiu.
Kodėl jis man turi tai sakyti dabar, kai Emiliui blogai? Atlaisvinau savo riešą nuo jo rankos ir nuėjau. Nuėjus į registraciją sužinojau kelinta jo palata. Nuskubėjau prie jos. Tenais, prie palatos, radau Tomą.
-Kodėl tu čia tik vienas? Nenorėjau su juo šnekėtis, bet teko. Viskas tik dėl Emilio.
-Tėvai išvažiave, bet jie jau skuba grįžt.
Dabar mes tylėjom. Daktarai iš Emilio palatos tai ateidavo, tai išeidavo. Bandžiau su jais pasišnekėt, bet jie į mane nekreipė dėmesio. Vėliau iš palatos išėjo dar viena daktarė. Reikia ir vėl pabandyti paklausti.
-Gal galit pasakyt, kas jam? Ji atsisuko į mane ir pažiūrėjo gailesčio veidu. Tai mane dar labiau pravirkdė.
-Ar jis tau nieko nesakė? Per ašaras man neėjo atsakyti į jos klausimą. Bandžiau tramdytis, bet man nepavyko...