Kai tu atėjai.

21 Dalis

Guliu ligoninėje jau dvi savaites ir jaučiuosi, tarsi būčiau mirusi. Gaila, kad nemiriau per avariją. Dabar būčiau kartu su Emiliu ir niekada su juo neišsiskirčiau. Per šitą laiką prisiminiau viską prieš avariją. Mane neramino Emilio tėčio išlaisvinimo įrodymai. Kur jie? Ar jie pasiekė savo tikslą? Ar jie taip ir liko gulėti mašinoje? Turėsiu išsiaiškinti. Mano mintis pertraukė mamos atėjimas į palatą.
-Mieloji, šiandien tave išleidžia. Mama buvo labai laiminga, bet tai manęs nenudžiugino. Turėsiu vėl grįžti į savo suknistą gyvenimą. Turbūt, kitaip jo ir pavadinti neeina.
Ir vėl aš tame pačiame kambaryje. Jis niekuo nepasikeitęs, bet šio kambario savininkė pasikeitė. Ji nebe ta, kuri turėjo kuo džiaugtis. Norėjau aplankyti Emilio kapą, bet nedrįstu. Man baisu pamatyti užrašytą jo vardą ir pavardę. Bet aš tai turiu padaryti, dėl jo. Lauke lijo ir oras buvo šaltas, bet man tai nerūpėjo. Nuo mano namų kapinės buvo netoli. Eidama jaučiau jaudulį, nes žinojau, kad man pradės dar labiau skaudėti. Norėjau tikėti, kad tai vis dar pokštas ir Emilis yra gyvas, bet taip nėra. Begalvodama, net nepajaučiau, kaip atsidūriau kapinėse. Nežinojau, kur jo ieškoti. Tiesiog ėjau ir ieškojau jo vardo. Pradėjau nusivilti, kad nerasiu, bet kažką pajaučiau, tarsi jis visai šalia. Paėjau dar porą žingsnių ir pamačiau tai ko nenorėjau. Emilis, jis čia. Pajaučiau, kaip viduje viską dar labiau pradėjo skaudėti. Mano ašaros ir vėl prasiveržė. Kritau ant kelių šalia jo antkapio. Nekreipiau dėmesio, jog žemė buvo labai šlapia. Norėjau tiesiog būti kartu su juo. Buvau ilgai prie jo ir norėjau dar būti, bet jau pradėjo temti.
-Myliu tave ir niekada nesustosiu mylėjus. Tariau ir nuėjau su veidu pilnu ašarų. Žinojau, kad dabar man būtina nueiti pas Tomą ir paklausti dėl jų tėčio išlaisvinimo įrodymų. Dabar man tai buvo svarbiausia.
Duris atidarė Tomas. Jis buvo nustebęs mane išvydęs.
-Labas, tu visa permirkusi nuo lietaus, užeik.
Nieko nesakiusi įėjau. Mano akys užkliuvo už Emilio nuotraukos prie kurios degė žvakės. Priėjusi paėmiau nuotrauką ir perbraukiau pirštais ją.
-Kaip tavo ranka? Monika sakė, kad ji lūžo keliose vietose. Tomas žiūrėjo į mano rankas, kurios laikė nuotrauką.
-Dabar jai viskas gerai. Padėjau atgal nuotrauką ir nusivaliau iškritusias ašaras.
- Aš atėjau sužinoti, ar jūsų tėčio išlaisvinimo įrodymai liko mašinoje ar..
-Aš juos paėmiau iš mašinos. Pertraukė mane. -Rytoj vyks teismas ir išteisins jį.
Jaučiausi nusiraminusi sužinojus tai.
-Džiaugiuosi. Bandžiau šyptelėti, bet turbūt man nesigavo. Norėjau jau eiti, bet jis mane sustabdė.
-Jeigu reikės kokios pagalbos, pranešk. Geranoriškai tarė Tomas,- Ir čia tau nuo Emilio. Padavė voką,-Norėjau anksčiau atiduoti, bet nesigavo.
-Nieko tokio. Ačiū tau. Nuleidus galvą tariau ir išėjau.
Grįžus namo varčiau voką. Žinau, kad tai laiškas, bet nežinojau ar man jį atplėšti. Bijojau, kad skaitant man išsiverš emocijos. Nenoriu daugiau verkti. Turiu pagaliau susiimti ir būti stipresniai. Žinau, jog to norėtų Emilis.
-Atsiprašau Emili, bet aš negaliu to perskaityti. Tyliai tariau ir įdėjau laišką į stalčių. Nežinojau ar gerai elgiuosi, bet turbūt tai man išeis į gerą. Griuvau į lovą ir pradėjau galvoti savo ateitį. Žinojau tik vieną dalyką. Mano ateityje nebus Emilio. Jis liks tik praeityje su atsiminimais...