Kai tu atėjai.

16 Dalis

Prie Emilio palatos nebuvo žmonių. Įėjau tiesiai į palatą. Išsigandau, nes ji buvo tuščia. Emilio čia nebuvo. Ne negali būti taip... Pradėjau verkti. Jis mirė. Griuvau ant grindų ir susiriečiau į kamuoliuką. Aš nespėjau jo pamatyti. Kodėl man taip? Išgirdau atsidarančias duris. Atsisukau ir pamačiau seselę.
-Ar kas nors atsitiko? Ji nustebusiu žvilgsniu paklausė.
-Aš jau einu. Tariau ir atsistojau. Noriu kuo greičiau dingti iš šios vietos. Visą kelią ėjau nejausdama skausmo. Nesupratau, atrodė tarsi jis būtų gyvas. Taip, jis man išliks gyvas visada. Bet mano galvoje sukosi tik vienas dalykas. Noriu pas Emilį. Ten, kur jis dabar yra. Nenoriu su juo niekada išsiskirti. Man jo reikia. Buvau prie pat namų ir pastebėjau ateinantį Tomą. Nenorėjau, kad jis sugadintų mano planą. Bėgau greitai į namus.
-Alison!!! Girdėjau, kaip šaukė. Neregavau į jį. Staigiai užsirakinau namų duris. Po stalčius pradėjau ieškoti migdomųjų.
-Įsileisk mane, prašau. Tomas šaukė ir trankė duris.
-Ko tau reikia? Paklausiau. Pagaliau radau migdomuosius.
-Mums reikia pasikalbėti.
-Nėra apie ką. Žinau, kad Emilis mirė.
-Kąą? Ką tu čia šneki? Jis gyvas.
-Kada tu baigsi meluoti?
Tabletes susipyliau į saują. Pirma įsidėjau į burną dvi tabletes. Poto dar dvi. Visas garsas ir vaizdas man pradėjo pintis. Nieko nesupratau, ką kalbėjo Tomas. Man pasidarė sunku stovėti, tad kritau ant grindų šalia durų. Jau norėjau dar jų išgerti, bet išgirdau Emilio balsą. Negi man vaidenasi? Mečiau tabletes į šoną ir bandžiau atidaryti duris. Nebuvo jėgų, bet aš įstengiau. Pagaliau pradariau jas ir pamačiau šalia Tomo stovintį Emilį. Pradėjau šypsotis iš džiaugsmo. Bet jaučiau, kad tai paskutinis kartas, kai jį matau. Manyje nebeliko jėgų ir aš kritau ant grindų..
***
Aplinkui mačiau tik baltą spalvą. Stovėjau čia viena. Bandžiau eiti, bet aš nepakrutėjau iš vietos. Staiga pamačiau ateinančio žmogaus siluetą. Jo rūbai irgi buvo balti. Iš tolo neįmačiau jo veido. Bet jis artėjo ir artėjo. Ir pagaliau pamačiau kas jis. Pradėjau šypsotis, nes čia buvo Emilis. Pagaliau galėsiu būti su juo kartu. Priėjas prie manęs jis sustojo. Jo veidas buvo rimtas. Nemačiau jame jokių emocijų.
-Pagaliau mes būsime laimingi! Tariau ir bandžiau prieiti prie jo, bet jis ir vėl atsitraukė tokiu pačiu atstumu. Emilis tylėjo.
-Emili? Tikėjausi išgirsti jo atsakymą, bet buvo tik tyla. Bandžiau pribėgti prie jo, bet ir vėl tas pats. Aš bandžiau daug sykių, bet jis vėl nutoldavo. Kritau ant žemės. Kai kritau mano akys buvo nukreiptos į ją, bet kai atsisukau link Emilio jo nebebuvo. Pradėjau šaukti jo vardą, bet jis dingo, kaip į vandenį. Aš išsigandau ir pradėjau verkti. Visas vaizdas dingo ir aš atsibudau. Kvėpavau smarkiai. Tai buvo tik sapnas, kartojau sau mintyse. Pagaliau atkreipiau dėmesį, jog esu ligoninėje. Prie manęs buvo prijungta lašalinė. Palatoje buvau viena. Bandžiau atsistoti, bet mano akyse viskas apsvaigo. Po antro bandymo pagaliau atsistojau. Nuo rankos nusiėmiau prijungtą lašalinę. Norėjau greitai eiti iš čia. Išėjau į koridorių, bet man pasidarė bloga. Viskas pradėjo svaigti ir pajutau, kad kritau. Bet jaučiau, kad kažkas mane sugavo. Pagaliau man nebesvaigo ir pamačiau mane laikantį Emilį. Jis atrodė geriau nei praėjusį kartą. Ant galvos jis buvo užsidėjęs kepurę ir jo odos spalva buvo atsitaisiusi.
-Ką tu čia darai? Tau negalima vaikščioti. Emilis pakėlė mane ant savo rankų ir pradėjo nešti link palatos.
-Paleisk, aš nenoriu ten grįžti. Jis manęs neklausė ir ėjo toliau. Paguldė mane į lovą ir atsisėdo šalia. Jis atrodė labai susikrimtęs.
-Ką tu sau manai taip elgdamasi? Atrodė, kad jis pyksta ant manęs.
-Aš maniau, kad tu mirei. Pradėjau verkti. Jis mane prisiglaudė prie savęs.
-Ne, man dabar viskas gerai. Tu net neįsivaizduoji, kaip aš išsigandau.
-Atsiprašau. Tyliai tariau. Tylėjome ilgai. Mes tiesiog džiaugėmės būdami kartu. Buvau pamiršus, kaip gera būti su juo. Dabar nenorėjau kalbėti apie jo ligą. Tiesiog, norėjau džiaugtis šia akimirka..