Kai tu atėjai.

17 Dalis

Pagaliau mane išleido iš ligoninės. Emilis tą laiką nenuleido akių nuo manęs. Jaučiausi laiminga, kad jis manimi taip rūpinosi. Šiandien jau yra paskutinė vasaros diena. Jau rytoj prasidės mokslai. Nusprendėme su Emiliu šiandien praleisti visą dieną kartu. Norėjau džiaugtis tuo, bet tai vis temdė prisiminus jo ligą. Apie ligą dar nekalbėjom. Man buvo baisu apie tai kalbėti, bet šiandien aš turėsiu užkabinti šią temą. Emilio jau laukiau pusvalandį ir mane tai neramino. Gal kas nors atsitiko? Man neėjo nusėdėti vietoje. Bet pagaliau išgirdau durų skambutį. Greitai lėkiau prie durų. Atsidariau ir pamačiau iki ausų išsišiepusį Emilį. Jo išvaizda vis gerėjo. Man tai davė truputį vilties, kad jis gali pasveikti. Staigiai jį pabučiavau į lūpas ir apsikabinau.
-Atsiprašau, kad vėluoju. Ar jau galim eiti? Klausė Emilis.
-Žinoma! Buvo sunku atsitraukti iš jo glėbio. Susikabine už rankų pradėjom eiti link gatvės.
-Beje, kur mes eisim? Paklausiau.
-O čia tai paslaptis. Pradėjo šypsotis.
Visą laiką bandžiau sužinoti, ką jis sugalvojo, bet jis nei smulkmenos nepasakė. Nuėjome iki gatvės, kurioje pilna prekystalių. Mes sustojome.
-Noriu, kad tu užsimerktum, bet sąžiningai. Nes tada tai nebus staigmena.
Aš užsimerkiau ir jis mane apsuko porą kartų ratu. Paėmė už abiejų rankų ir pradėjo vesti.
-Nepamiršk pasakyti jei bus kokių kliūčių. Tariau juokdamasi.
-Pasakysiu, tik tu neatsimerk.
Ėjome, kokias penkias minutes. Poto jis mane užsikėlė ant savo nugaros ir pradėjo nešti. Jaučiau, kad mes lipame laiptais.
-Ar aš ne sunki? Bijojau, kad jis nepervargtų.
-Nee, tu labai lengva. Tu nors kada valgai?
Jo klausimas nuskambėjo juokingai.
-Taip ir labai daug.
-Nepanašu. Nusivaipė.
Pajaučiau, kad mes sustojome. Jis mane nuleido ant žemės ir pavedė keletą žingsnių į priekį. Jis atsistojo man už nugaros ir apsiglėbė per liemenį.
-Dabar gali atsimerkti. Pakuždėjo į ausį.
Aš atsimerkiau ir pamačiau nuostabų vaizdą. Mes buvome užlipę aukštai ir iš ten matėsi miesto ir paplūdimio vaizdas. Atsisukau į Emilį ir pabučiavau. Visada norėjau čia užlipti, bet būdavo užrakinta.
-Čia nuostabu! Bet kaip mes įėjom, jeigu čia visada užrakinta? Paklausiau.
-Aš moku atsirakinti. Juokėsi.
Apsikabine mėgavomės vaizdu. Tai yra pati geriausia staigmena.
-Nenoriu, kad tokios akimirkos baigtųsi.
-Jos nesibaigs, aš pažadu. Jis atsuko mano veidą link savo ir pradėjo mane bučiuoti. Žinojau, kad negaliu jau atidėlioti tos temos. Aš atitraukiau savo lūpas.
-O kaip liga? Paklausiau ir mačiau, kad jis nenori apie tai kalbėti.
-Prašau, nekalbėkim apie ją.
-Bet mums reikia apie ją kalbėti. Kodėl tu ją slėpei? Stengiausi nesigraudinti, bet man nepavyko.
-Nenoriu, kad manęs kas nors gailėtųsi, o ypač tu. Žinau, kad didelę klaidą padariau atėjęs į tavo gyvenimą. Aš atnešiau tiek tau skausmo... Bet ir trauktis nenoriu, nes per daug tave myliu...
***
Praėjo mėnesis, kai sužinojau apie Emilio ligą. Emilis kuo toliau tuo geriau jautėsi. Nors, kaip daktarė sakė, viskas gali pasikeisti per vieną minutę. Nenorėjau apie tai galvoti. Po mokyklos visą laiką leisdavau su Emiliu ir į mokslus visai nekreipiau dėmesio. Žinoma, mamai tas visai nepatiko. Mėnesis praėjo sklandžiai, bet taip visada nebus. Visi sunkumai ir vėl prasidės...
Džiaugiausi, kad šiandien šeštadienis. Tai reiškia, kad būsiu visą dieną su Emiliu. Jau ruošiausi, bet mano telefonas suskambėjo. Pažiūrėjau ir pamačiau žinutę nuo Emilio.
Emilis: Šiandien nesusitiksim. Aš išvažiavęs.
Tik ne tai.. Aš negaliu išbūti dienos be jo. Ką gi, teks kaip nors išbūti. Sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau televizorių. Prisiminiau apie Moniką. Nemačiau jos visą savaitę. Bandžiau su ja susisiekti, bet ji neatsiliepė. Manau, man reikia nueiti pas ją. Susiruošiau ir išėjau. Turėjau ilgokai palaukti, kol pradarė duris. Duris atidarė jos mama.
-Laba diena, ar yra Monika? Paklausiau.
-Sveika, Alison. Taip ji yra. Gal galėtum su ja pasišnekėti, nes nežinau kas jai darosi. Nusiminusiai tarė.
-Žinoma. Nuėjau link jos kambario. Pabeldžiau, bet neišgirdau nieko. Pradariau duris ir pamačiau ją miegančią. Jos kambarys buvo apverstas ir ant grindų mėtėsi įvairiausi daiktai. Bandžiau tyliai nueiti iki jos, bet netyčia ant kažko užmyniau. Ji staigiai pašoktelėjo, lyg būtų išsigandus.
-Ką tu čia darai? Paklausė. Nuo jos akių buvo nubėgęs tušas. Matėsi, kad ji verkė.
-Atėjau tavęs aplankyti. Ar kažkas atsitiko? Atsisėdau šalia jos.
-Nieko neatsitiko. Pradėjo valytis nuvarvėjusį tušą. Ji elgėsi keistai. Nebeliko tos linksmosios Monikos. Dabar mes tylėjom ir ta tyla buvo nejauki. Netikėtai išgirdau jos tylų verkimą.
-Kas yra, Monika?
-Padėk man. Apsikabino mane ir pradėjo lieti ašaras man į petį.
-Padėsiu, tik pasakyk kas yra.
Ji atsistojo ir užsiėmė už galvos. Ji jau norėjo sakyti kažką, bet išgirdom durų atsidarymą.
-Atėjo Markas. Ar tikrai nenori jo matyti, mieloji? Paklausė jos mama.
-Nenoriu. Pasakyk jam Alison, kad daugiau neateitų.
Nesupratau, kas tarp jų galėjo atsitikti. Jie visada atrodė tokie vieningi, kaip vienas kumštis. Reikia viską išsiaiškinti. Nuėjau iki Marko, kuris laukė svetainėje.
-Kur Monika? Jis atrodė nusivylęs.
-Ji liko savo kambaryje ir sakė, kad daugiau neateitum. Gal gali paaiškinti, kas atsitiko?
-Aš pats nesuprantu ir tikėjausi, kad tu man paaiškinsi.
-Nesijaudink, aš viską išsiaiškinsiu. Viskas bus gerai.
-Ačiū tau. Tai aš jau einu. Nuleidęs galvą nuėjo.
Staigiai norėjau grįžti pas Moniką, bet kambario durys buvo užrakintos.
-Monika įsileisk.
-Prašau, palik mane vieną. Aš noriu pabūti viena. Būk gera.
Supratau, kad šiandien nieko nesužinosiu. Atsisveikinau su jos mama ir išėjau..