Really? [LTU]

Dešimt

Pramerkus akis iš pradžių nesupratau kur esu,tačiau greitai grįžo prisiminimai,mano skruostai nukaito.
-Tu rausti dėl ko?
Kruptelėjau. Aš nemačiau,kad Harry sėdi prie stalo.
-Aš nežinau... Tiesiog.
Jis atėjo šalia manęs ir palietė mano veida.
-Tu prisiminei,kas buvo prieš miegą?
-Taip.
Nuleidau blakstienas ir nusisukau akis nuo Harry.
-Liusi aš tau sakiau manęs nesigėdint.
-Man.. aš tiesiog. Oh gerai! Kiek dabar yra valandu?
-Beveik 12..
-Manau dar spėčiau į paskutinę paskaitą.
-Tai kelkis susiruošk,aš tave nuvešiu.
Pabučiavęs mano kaktą išėjo iš kambario. Greitai atsikėliau susirinkau rūbus,apsirengiau ir išėjau iš jo namų. Vaikinas laukė manęs automobilyje.
-Harry,o kur tavo tėvai ir sesuo?
-Liusi dabar dvylikta valanda pirmadienio popietės,manau kad jie neturėtų būt namie. Ir jei atvirai,man nelabai rūpi.
Pasakęs užvedė mašina, pajudėdamas link universiteto. Kagi tai vis šioks toks atsakimas.
Sustojus prie universiteto išlipau iš mašinos ir patraukiau link kampo. Atvykom dešimt minučiu likus iki pasakitos.
-Kur tu manai tu eini?
Net krūptelėjau kai Harry atsirado šalia ir paėmė mano rnką.
-Aš.. Aš nežinau. Manu susirast Viki.
-Nepalaukus manęs? Aš maniau,tau reikia viso to šūdo kurį turi daryt poros.
-Na... Manau kad reikia.
Jis ėjo šalia,laikydamas mano ranką,negalėjau nuslėpt šypsenos ir tokio pasididžiavimo! Ėjau išsivėpus,kaip kvailė.
-Ej balandėliai.
Pasukus galvą pamačiau Liam.
-Labas Liam!
-Sveikas.
Sustojom šalia jo, aš jau pradėjau ieškot savo cigarečiu tašėje,kai Harry pasakė.
-Net nebandyk rūkyt,aš tau jau sakiau.
-Bet aš...
-Jokiu bet Liusi,aš pasakiau. Neerzink manęs.
-Gerai! Jezus.
-Einu aš link savo paskaitos. Iki.
Pabučiavo mane i kaktą,prieš nueidamas.
-O tave suimė ant griežto.
-Taip,manau,kad taip. Tik aš jo nesuprantu Liam.
-Ko gali nesuprast? Jam nepatinka,kad tu rūkai tai pilnai suprantama,aš Sofi ir neleisčiau rūkyt.
-Tu teisus. Viskas tvarkoje.

Po paskaitos ieškojau Harry automobilio aikštelėje,tačiau jo jau nebebuvo. Viki mašinos taip pat,Liam turėjo dar vieną pasakitą,o aš pavėlavau į autobusą. Aha,teks eit pieškom. Kaiptik pamačiau,kad į mano namų pusę traukia Adamas.
-Hey Adamai palauk,eisiu kartu!
Adamas malonus kursiokas,pradėjom bendraut dar pernai,pirmame kurse. Man jis žiauriai patinka,ta prasme patinka,kaip draugas. Jis šiaip tylus,bet kai kalba,kalba protingai. Jis simpatiškas,bet manau jis gėjus. Na nes jis niekada nekalbėdavo apie merginas ir kažkaip nerodydavo joms dėmesio. Nerodė ir vaikinams,bet aš kažkodėl manau,kad jis toks.
-O sveika Liusi. Šiandien pieškom?
-Taip,pavėlavau į autobusą,o Viki jau išvažiavus.
-O kaip tavo vaikinas?
-Harry? Jo jau ir nėra.
-Na aišku.
Mes ėjome kalbėdami apie belenką. Mokslus,muzika,meną.
-Netikiu!
Pasakiau užtikrinta,kad jis nežiurėjo filmo ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos,, aštuonis kartus.
-Aš tau rimtai sakau,juk tas filmas labai sukrečia.
-Na taip,bet Adamai aštuonis kartus? Tai nenormalu.
-O kas yra normalu Liusi?
Kas jiem visiem pasidarė? Ar jie visi normalūs ir mano požiuris į gyvenimą nenormalus? Išpradžių Harry,dabar Adamas. Kad tave kur...
-Gerai viso Liusi,čia mūsų keliai išsiskiria. Susitiksim ryt.
-Ate Adamai,dėkuj už kompanija!
Abu nusukom savo keliu. Senai beėjau,savo rajonu. Parėjus namo,pamačiau,kad mama jau namuose.
-Labas mama.
-Labas.
Kas jai dabar? Šiaip ji visada šneka daug ir belenka. Ji iš tų žmonių kurie norėdami pasakyt, ateik pavalgyt. Pasako devynis sakinius,visiškai nereikalingus. O dabar sausas "Labas"?
-Kas atsitiko mama?
-Man sumažino etatą Liusi.
-Tai gerai,būsi ilgiau namuose,nes pastoviai darbe ir darbe.
-Matau tu dukra nesupranti. Mūsų labai bloga padėtis. Mes beveik visiškai neturim pinigų.
-Kiek bloga?
-Tiek,kad teks parduoti mašiną jei noriu kita mėnesį sumokėt už tavo mokslus.
-O Dieve. O tai kaip brolis? Kaip tėvas? Galu gale kaip Ben? Ar jie negali mums padėt?
-Ne Liusi,tavo brolis Derekas,pats augina du vaikus. Jo žmona nedirba,tavo tėvas... Na puikiai jį žinai,jis gali dalint tik daug pažadų. O Ben, Ben Liusi tik mano draugas. Jam visgi reikia išleist į mokslus ir Louis ir Lotte,jis ne kaip tavo tėvas. Šeimą palikęs, vaikais rūpinasi.
-Tai ką mes darysim mama?
-Nežinau vaikeli,gal teks išsikraustyt pas senelius į kaimą ir parduot namą.
-Ne ne ne! Ne! Aš susirasiu darbą!
-Vaikeli tau reikia mokintis,o negalvot apie darbą. Kaip nors susitvarkysim,ateik pavalgyt.
-Nealkana ačiū.
Užlipau laiptas į savo kambarį. Numetusi tašę nuvirtau ant lovos,ne,negaliu išsikraustyt iš čia! Čia mano draugai,mano universitetas,čia Harry. Reikia susirast darbą. Nežinau kokį,bet privalau. Aš tikrai nepaliksiu Doncaster.