Really? [LTU]

34

Rytą atsikėliau prastai jaučiausi, plius labai pavargus. Tad nusprendžiau šiandieną niekur neit,svarbių paskaitų šiandieną kaip ir nėra,o ir nuotaikos aš neturiu trintis universitete. Iki atostogų liko nepilnai dvi savaitės ir aš nežinau kur ir kaip jas praleisti,nieko negaliu palnuoti su Harry ir mane tai jau erzin. Aš pavargau nežinot ir visada tik tikėtis ar laukt jo apsireiškimo. Jo pavydo priepoliai ir dingimai lyg niekur nieko mane vargina.
Pasivarčius lovoje nusprendžiau atsikelt ir pasidaryti pusryčius. Nusileidau tik su pižama į apačią ir krūptelėjau.
-Ką tu čia?
-Labas rytas ir tau Liusi!
-Labas Ben. Kodėl tu nedarbe?
-Kodėl tu ne universitete?
-Jaučiuos pavargus.
-Aš ir.
Abu pradėjom juoktis lyg mokinukai kurie pirmą kartą nenuėjo į pamokas.
-Jei rimtai,tai man susitikimas po pietų.
-Oh gerai. Kavos?
-Taip beabejo.
Padariau du puodelius kavos,pastačiau ant stalo,ant kėdės radau Louis treningą ir užsimečiau. Nėra labai šalta,bet nėra taip šilta,kad sedėt tik su pižama.
-Na Liusi. Tai kaip tavo jaunas gyvenimas?
Paklausė Benas atsigerdamas kavos. Pakėliau antakį ir durnu žvilgsniu pažėjau į jį.
-Ką?
Jis nusijuokė ir padėjo kavos puodelį.
-Klausiu kaip gyvent sekas?
-Aaa...Normaliai.
-Kaip tavo tie santykiai su kaimynu berniuku?
Berniuku? Rimtai? Jis pats keisčiausias žmogus kurį esu sutikus,jis mane nervina,aš noriu jam trenkt,bet aš jį myliu.
-Nežinau,turbūt normaliai.
-Džiaugiuos. Žinai,kažkada galvojau,kad jūs susimesit su Louis.
-Susimesim?
Ko jis šiandiena vartojo,kas pas jį per žodžiai? Nieko nesuprantu.
-Na pradėsit draugauti. Jūs taip gražiai sutariat.
-Būtent todėl,kad nedraugaujam. Myliu aš Louis,bet grinai kaip brolį.
-Džiaugiuos,kad jūs sutariat. Man tai labai malonu,apskritai,kad priėmei mane ir mano visus vaikus į savo šeimą.
-Ben,tu darai mano mamą laimingą,dėl to aš galiu pakest tave su tavo keistais vaikais.
Pradėjom juoktis,net nepastebėjau, kad jau tiek daug valandų.
-Ei Ben,kelinta tau susirinkimas?
-Dvylikta. O kas?
-Jau puse.
-O šūdas!
Jis taip greitai išbėgo,kad vėją pajaučiau tik poto,kai išgirdau durų trinktelėjimą. Susitvarkiau virtuvę,pasidariau dar puodelį kavos ir nuėjusi į svetainę įsijungiau televizorių. Nepamenu,kada aš jį žiurėjau,kol jau galiausiai supratau pradėtą žiurėti filmą ir išsiaiškinau,kas su kuo miega, pasigirdo skambutis į duris. Kas per šūdas? Žvilgtelėjau  į laikrodį. Rodė kelias minutes po pirmos. Aš visdar su pižama ir Louis džemperiu,galėčiau neatidaryt,bet galėčiau ir atidaryt.
Visgi po antro skambučio aš nuėjau link durų.
-Harry?
-Emm...Labas.
-Labas užeik.
Praleidau pro duris jį. Galėjau tikėtis bet ko,tik ne jo. Mes nesam susipykę ar kažkas,tiesiog nuo vakar ryto iš jo jokių žinių.
-Ar kas atsitiko?
Paklausiau jo,kai jau buvom svetainėje.
-Na taves nebuvo universitete ir neatsiliepiai į mano skambučius maniau,kad kažkas tau atsitiko,bet kaip matau jauties patogiai. Su Louis ar ne?
-Ką?
-Na tu tik su pižama ir jo džemperiu. Kur jis?
Ar jis rimtai? Jis toks liudnas ir...kaltas? Sėdi nuleidęs galvą ant sofos. Priėjau arčiau, apžergusi jo kojas atisėdau ant jo. Jis atsirėmė į sofą ir nunarino galvą žiūrėdamas į mane.
-Harry,mažuti. Ką tu čia nusišneki?
-Na tai atrodo keista Liusi.
-Och...Kodėl tu darai išvadas taip greitai? Aš tau galiu viską paaiškint.Kas tave neramina?
-Kodėl tu nebuvai paskaitose?
Pradėjau glostyt Harry plaukus ir žiurėjau į jo žalias akis.
-Šiaip tai ryte prastai jaučiausi,bet labiau tingėjau tai nuspredžiau praleist.
-Gerai. Kodėl neatsakinėjai į skambučius?
-Todėl,kad mano telefonas viršuje kraunasi,o aš apačioje maždaug nuo dešimtos valandos ryto. Ir dar nebuvau į jį pažiurėti,gali nueit pats ir pamatysi visus praleistus skambučius.
Harry veidas truputėlį atsipalaidavo. Jis šyptelėjo ir pradėjo man glostyt liemenį.
-Ir kokio velnio tu su Louis džemperiu?
-Nes į apačia nusileidau tik su pižama ir man buvo šalta,o jo rūbai išmėtyti po visus namus,nors jis čia net negyvena.
-Gerai. Pabučiuok mane.
-Su malonumu.
Pasilenkusi sujungiau mūsų lūpas. Mes pagilonom bučinį,aš dar smarkiau prisispaudžiau prie jo. Rankomis veldama vaikino plaukus,po kelių minučių atsitraukiau ir palikau liestis tik mūsų kaktas.
-Kodėl tu taip pavydi?
-Nes manau,kad tu gali rasti geresnį.
-Ką?
Kodėl jis mano kad man išvis reikia geresnio? Jis gan įdomus ir truputėlį keistas,bet jis nėra blogas.
-Taip. Tu protinga,graži,paklusni,o aš toks nesu. Ir tu gali greitai suprasti,kad tau reikia kažko geresnio.
-Ir tu manai,kad tai Louis?
Negalėjau suvaldyt šypsenos jis šyptelėjo irgi.
-Ne,toks kaip Adam.
-Ne,Adamas tik draugas ir kursiokas. Beje jis turi mergina.
-Tas lopas?
-Ej!
Trenkiau jam į krūtinę.
-Jis mano draugas!
-Gerai gerai,nepyk.
-Man nereikia geresnio Harry. Tu man geriausias.
-Tikrai?
-Taip. Kartais aš taves nesuprantu,ir norėčiau sužinot daugiau,bet tu nesi blogas.
-Ką tu norėtum sužinot?
-Kodėl tada verkei prie upelio?
Harry akys patamsėjo ir jis nusuko galvą. Pamaniau,kad mūsų pokalbis tuo ir baigsis,bet jis mane nustebino giliai atsiduso ir prakalbo.
-Naktį prieš tai,mirė mano senelis.
-Och..gali nepasakot.
-Ne,aš papasakosiu.
Jis vėl pažvelgė man į akis ir aš priglaudžiau savo kaktą prie jo.
-Tą naktį jis mirė. Jis gyveno Londone,mes labai retai matėmės.Nes jie su mano tėvu nesutarė. Pagalvotum su savo tėvu? Turbūt dėl to,aš nebūnu ir su savo tėvu. Bet ne tame esmė,kad jis mirė. Na kaip,ir tame esmė,bet jis man buvo tėvas supranti? Savo tėvam aš nelabai rūpėjau,o jam rūpėjau visada. O tėvas man net nepasakė,kad jis serga.
-Ar tu buvai laidotuvėse?
-Ne,o kam? Aš jo nemačiau gyvo paskutinias jo gyvenimo dienas nenorėjau matyt ir mirusio. Aš bijojau Liusi suprati? Bijojau...
Dar labiau prisispaudžiau prie Harry. Dieve mano,toks stiprus, toks nepažeidžiamas,ir kartu toks silpnas... Jis didesnė mįslė nei maniau.
-Viskas gerai Harry. Tu dabar turi mane.
-Ačiū. Aš nenoriu gailesčio Liusi,bet kadanors aš tau papasakosiu viską.
Mes taip ir sėdim jau gal puse valandos suglaudę  kaktas ir karts nuo karto suliesdami lūpas.
-Noriu valgyt.
-Tu labai romantiškas Harry.
-Atleisk.
-Viskas tvarkoje.Tuoj kanors paruošiu.
Lipau nuo jo kelienių ir ruošiaus eit į virtuvę.
-Nusiimk tą džemperį dėl visko kas šventa!
-Oh gerai!
Atsisegiau džemperį ir nusimoviau jį. Likau stovėt tik su plona maikute ant petnešėlių ir pižaminėm kelnėm.
Aš net nedevėjau liemenėlės. Harry akys išsiplėtė ir jis pakėlė rankas parodydamas,kad grįsčiau atgal.
-Bet...